REXSAN

Patyčios mokykloje: sprendimo būdai, prevencija

Kovo 18-24 dienomis visoje Lietuvoje vyks „Veiksmo savaitė BE PATYČIŲ“. Akivaizdu, kad patyčių reiškinys vis dar išlieka aktualus, tebeieškoma būdų joms užkirsti kelią.

Pagal norvegų profesoriaus Dan Olweus apibrėžimą, patyčios – tai nuolatinis fizinės ar psichologinės jėgos panaudojimas, sąmoningai siekiant sužeisti ar įskaudinti kitą asmenį, kuris negali savęs apginti. Tačiau kaip patyčių faktą supranta patys vaikai, kas suformuoja vaikų suvokimą apie patyčias, kaip kelią patyčioms gali užkirsti tėvai ir mokytojai? Į šiuos klausimus atsako VšĮ Kauno Dainavos poliklinikos Jaunimo centro psichologės Raimonda Petrolienė ir Asta Blandė.

„Vaiko suvokimas ir požiūris į patyčias susiformuoja aplinkoje, kurioje jis auga, mokosi. Jeigu mokykloje mokytojai pastebi ir reaguoja į patyčių atvejus, galima tikėtis, jog ir vaikams formuosis neigiamas požiūris į patyčias. Nepaisant to, vis dar pasitaiko atvejų kuomet patyčios traktuojamos kaip vaikų žaidimai, pajuokavimai. Deja, riba, skirianti patyčias nuo juokų, moksleivių tarpe yra labai plona. Suaugusieji, mokytojai, šeima, taip pat  ne visada supranta, jog vaikas yra skaudinamas savo bendraklasių įžeidžiančiu elgesiu, replikomis“, – savo įžvalgomis dalijasi R. Petrolienė.

Kaip teigia psichologė, patyčių situacijose vaikų vaidmenys gali nuolat keistis, t.y. vaikas gali tapti auka, stebėtoju ar skriaudėju. Būtina akcentuoti, jog patyčių atveju svarbiausia, kad vaikai nepalaikytų tokių situacijų: kai nebelieka „žiūrovų“, patyčios nebetenka prasmės. R. Petrolienė priduria, jog svarbu ugdyti ir vaikų empatiją: „Jeigu vaikas ir neišdrįsta pasitraukti iš patyčių stebėtojų rato, galbūt jis gali niekam nematant prieiti ir paguosti nuskriaustąjį, paskatinti jį kreiptis pagalbos“.

Mokytojui mokykloje dažniausiai tenka stebėtojo vaidmuo. Negana to, kad jis kiekvieną dieną mato, stebi vaikus, jis turi būti tarsi „veidrodis“, savo elgesiu, komentarais, reakcijomis parodantis, kad įžeidžiantis, nepagarbus elgesys su bendramoksliais yra netoleruotinas.

Kaip teigia Jaunimo centro psichologė Asta Blandė: „Kartais psichologui arba auklėtojui svarbu suburti  lyderius, linkusius įžeisti, pašiepti savo bendraklasius, kartu su tėvais ir aptarti, koks jų elgesys trikdo klasės darbą ir ardo vaikų santykius bei koks elgesys situaciją galėtų pagerinti“. Lyderystė tampa pavojinga kuomet klasėje norma tampa nesimokymas, atsisakymas dalyvauti bet kokioje mokyklos užklasinėje veikloje, kito skaudinimas, žeminimas, fizinio ar kito psichologinio smurto naudojimas. Todėl tam, kad vaikų lyderystė būtų pakreipta teigiama linkme, labai svarbu į šį procesą įtraukti arčiausiai vaiko esančius žmones.

„Tėvų vaidmuo patyčių prevencijoje itin svarbus dar ir dėl to, kad mokyklos atstovo ar su klase dirbančio specialisto ir šeimos nuostatos ir pokalbių su vaikais strategijos būtų vienodos, – pastebi A. Blandė. – Jei vaikams abi pusės tiek namų, tiek mokyklos aplinkoje, formuoja nuomonę, kad lyderiauti galima gerbiant savo klasės draugą, padedant jam, būnant tolerantišku – vaikui greičiau tokia nuostata ir formuosis“.

TAIP PAT SKAITYKITE