Vaikų paauglių ir tėvų santykiai – itin sudėtinga tema. Viena vertus, paauglys jaučia tėvų meilės, palaikymo bei dėmesio poreikį, antra vertus – poreikį išvengti jų globos bei kontrolės, trečia – jis siekia lygiaverčių santykių (lygybės esant skirtingoms pareigoms, patirčiai ir atsakomybei).
Nuo to, kaip visi šie prieštaravimai derinami tarpusavyje, galima išskirti keletą tėvų ir vaikų santykių stilių.
Demokratinis
Šio bendravimo stiliaus šalininkai laikosi nuostatos, kad bet kokių reikalavimų priežastys turi būti paaiškintos.
Kitaip tariant, tėvai ir vaikai susitaria laikytis tam tikrų taisyklių, nustato pareigas ir „bausmes”, jeigu susitarimo nesilaikoma. Reikia pažymėti, kad sutartų taisyklių vienodai laikosi visi šeimos nariai.
Tokiose šeimose santykiai grindžiami pasitikėjimu ir pagarba kito nuomonei. Šis santykių stilius sudėtingas ir reikalauja labai daug kantrybės. Tačiau būtent jis nenutolina vaikų nuo tėvų.
Autoritarinis
Griežta kontrolė, kai reikalavimų priežastys neaiškinamos („Nes aš taip pasakiau.”)
Dažniausiai paaugliai priešinasi tokiam santykių stiliui. Pasipriešinimas gali pasireikšti dviem elgesio būdais:
nepaklusimas ir kova (esant stipriam asmenybės tipui);
nepasitikėjimas savimi, nebrandumas ir nesavarankiškumas (jeigu vaikas priklauso silpnesniam tipui).
Taikant šį bendravimo būdą, dažniausiai išauklėjami infantilūs vaikai. Suaugę jie nesugeba išspręsti savo problemų patys, tampa priklausomi nuo stipresnių asmenybių.
Griežta kontrolė ir emocionalumo trūkumas
Kai kurie tėvai mano, kad svarbiausias dalykas auklėjant vaiką – jo pažymiai ir su kuo jis draugauja.Vaikas jaučiasi apleistas ir nereikalingas.
Emocinės šilumos stoka ugdo nepasitikėjimą, kartais žiaurumą (toks vaikas gali nežinoti, kas yra užjausti, gailėti). Poreikį mylėti jis kompensuoja bendraudamas su bendraamžiais (beje, didele kompanija), blogiausiu aveju gali įnikti į narkotikus, laužyti įstatymus, vogti. Tokiu elgesiu jis nesąmoningai bando save sureikšminti.
Kontrolės ir artimų santykių nebuvimas
Šis bendravimo būdas ugdo nebaudžiamumo, visagališkumo jausmą, nes nėra visapusiškos atsakomybės už vaiką. Jis gali bėgti iš namų, praleidinėti pamokas.
Tėvai galvoja tik apie savo reikalus, ir dažnai tokiose šeimose vaikas tampa erzinančiu faktoriumi. Jis jaučiasi nemylimas ir nereikšmingas.
Tokie santykiai priveda prie to, kad paauglys ima ieškoti paguodos kituose. Ilgainiui jis tampa priklausomas nuo aplinkinių. Todėl tokiu paaugliu galima lengvai manipuliuoti, ir dažnai tai vyksta ne pačiais geriausiais tikslais. Mergaitės gali nuklysti į „nuotykių ieškojimą”, nes yra imlios „švelniems žodžiams”. Šios paauglės, ieškančios „šiltų santykių”, dažniausia tampa seksualinio manipuliavimo aukomis (subrendusių vyrų arba vyresnių paauglių).
Berniukai paprastai įsitvirtina silpnesnių už save sąskaita ir demonstruoja žiaurumą.
Hipergloba ir stiprus emocinis kontaktas
Tokie tėvai sprendžia už vaiką, ką jis turi galvoti, jausti bei daryti, ir tokiu būdu stabdo jo raidą. Sulaukę pasipriešinimo, jie griebiasi už širdies ir kaltina vaikus nedėkingumu.
Taip auklėjami vaikai ilgainiui įgyja bendravimo sunkumų.
Dideli tėvų lūkesčiai
Tokiu atveju tėvai pateikia vaikui daug reikalavimų, pretenzijų, apkrauna įvairiausia veikla, stengiasi pernelyg įvairiapusiškai jį ugdyti: užsienio kalba, muzika, tenisas, plaukimas, šokiai… Tai vis sąrašas tėvų pageidavimų, ką turi mokėti vaikas (turint galvoje, kad, be to, jis dar privalo labai gerai mokytis). Tuo tarpu patys tėvai nė pusės iš šio sąrašo nesugeba.
Vaikas tampa savotišku tėvų planų „realizatoriumi”. Atsiranda nerimastingumas, o gyvenimo motyvas tampa baimė pasirodyti nevykėliu ir nesėkmės vengimas.
