Gudručio vaistinė

Mažojo ligoniuko kaprizai

Kai mažylis suserga, net griežčiausi tėvai tampa atlaidesni, paslaugesni ir dėmesingesni. Vaikas, žiūrėk, ima tuo ir pasinaudoja. O kartais net pats nusprendžia pasikviesti į pagalbą ligą, kaip geriausią draugą.

Užklupusi liga visus mus paverčia silpnais ir bejėgiais. Būkime atviri – ji net mus, suaugusiuosius, priverčia suvaikėti, savotiškai regresuoti, o ką jau kalbėti apie vaikus. Tačiau mažyliui susirgus visada reikėtų atsižvelgti į tai, ką vaikas gali padaryti pats, o kur jam reikia padėti. Paprastai iš naujo adaptuotis prie kasdienybės reikia tik po ilgesnės ir sudėtingesnės ligos ar traumos. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į ligoniuko savijautą, jeigu būtina – jį padrąsinti, palaikyti ir nekelti pernelyg didelių reikalavimų.

Nepadarykite meškos paslaugos

Visi tėveliai sutiks – pirmas vaistas nuo visų ligų yra jų meilė ir rūpestis. Tik neretai vaikučiui susirgus artimieji ima ir perlenkia lazdą, taip ne padėdami greičiau ligoniukui pasveikti, o netgi priešingai – tapti mažuoju namų tironu, kuris net ir pasveikęs nori naudotis jam sergant suteiktomis privilegijomis ir malonumais. Kad nepadarytumėte meškos paslaugos:

● Nebijokite su sergančiu vaiku kalbėti apie ligą. Paaiškinkite mažyliui, kad sirgti nėra baisu ir kad taip gali atsitikti kiekvienam. Juk žmonės būna įvairūs: aukšti ir žemi, tamsiaplaukiai ir šviesiaplaukiai, ploni ir stori, sveiki ir sergantys.
● Nereikškite atvirai savo nerimo. Net ir dūsavimai ar kalbėjimas drebančiu balsu ligoniukui girdint išduoda jūsų susirūpinimą. Tai tarsi signalas, kad su juo yra kažkas negerai. Paprastai mažieji pasiduoda šiai emocijai, o tai dar labiau apsunkina jų būklę. Todėl medikai, būdami su mažaisiais pacientais, visuomet stengiasi išlikti ramūs ir nesukelti jaudulio. Žinoma, tėveliams ir seneliams taip padaryti yra gerokai sunkiau, tačiau dėl vaiko pasistengti verta.
● Sukurkite saugią aplinką su artimu žmogumi. Mažąjį ligoniuką gali skaudinti ir tai, kad tėveliai daug dirba ir vaikučio priežiūra jiems yra didelė problema, galinti sukelti pyktį ar nusivylimą. Tuomet vaikas jaučiasi tarsi esąs dėl visko kaltas. O juk sirgti yra visai normalu, taip mažas organizmas kuria savo imunitetą, mokosi prisitaikyti prie pasaulio ir gyvenimo, įveikti sunkumus. Šiuo atveju tėvams būtina suprasti, kad liga mažyliui yra svarbus išgyvenimas, todėl ligoniukui turi būti sukurta saugi aplinka namie su artimu žmogumi, geriausia – su mama. Sergančiam vaikučiui darželyje ar su aukle išties yra labai sunku.
● Neslėpkite, kad liga sukelia tam tikrų nepatogumų ir kad vaiką reikia gydyti. Tačiau apie tai kalbėti reikia ramiai. Mažylis turi tapti jūsų sąjungininku ir padėti įveikti ligą.
● Per daug nelepinkite sergančio vaiko. Nors toks suaugusiųjų elgesys atrodytų visai natūralus, jis gali ne tik padėti, bet net ir pakenkti mažajam ligoniukui. Vaikui gali atsirasti savotiškas nepilnavertiškumo kompleksas, siekiant maksimaliai išnaudoti esamą situaciją sau naudinga linkme. Juk jis serga ir yra silpnas.
● Mažasis ligoniukas turėtų gyventi pilnavertį gyvenimą. Nesupainiokite – gerti vaistus ir matuoti temperatūrą nėra vaiko gyvenimas. Jis turi užsiimti kuo nors įdomiu. Jeigu tik gydytojas leidžia, nelaikykite mažojo ligoniuko ištisas dienas lovoje. Tegu jis varto knygeles su paveikslėliais, piešia, žiūri mėgstamus filmukus, sudeda dėlionę.
● Žaiskite gydytojus ir ligonius. Vaikui dažnai sergant iškyla nemažai sunkumų, kai jį turi apžiūrėti gydytojas arba, dar blogiau, kai reikia atlikti gydymo procedūras, tokias kaip vaistų gėrimas, injekcijos, trynimai, kompresai, skalavimai. Esant tokioms situacijoms labai padeda žaidimai. Į pagalbą pasitelkę mėgstamus žaisliukus galite žaisti gydytojus ir ligonius. Pats gydydamas ir atlikdamas nemalonias procedūras, vaikas taip pat pasiruošia nemaloniems potyriams. Nepamirškite – gąsdinimas gydytojais, ligonine ar gydymo priemonėmis net ir mažyliui esant sveikam labiau pakenks nei padės. Tuomet galėsime tik stebėtis, kodėl sūnus ar dukra susirgęs taip visko bijo.

Noriu sirgti!
Kas kita, kai mažyliui patinka sirgti ir jis tarsi nenori išeiti iš ligonio vaidmens. Neretai tėvams tai turėtų būti rimtas signalas, kad vaikui keliami per aukšti reikalavimai, kurie susirgus sumažėja, arba sirgdamas jis gauna daugiau dėmesio ir šilumos. Ir jeigu sirgimas suteikia vaikui kokį pasitenkinimą, kurio jis paprastai negauna, tai vien dėl šio fakto liga gali užsitęsti ilgiau.
Kartais mažieji į pagalbą kviečiasi ligą tarsi draugą, kad ši jiems padėtų išspręsti iškilusias emocines problemas. Nieko keisto – juk ir mes, suaugusieji, darbe iškilus sunkumams neretai šventvagiškai pagalvojame, kaip būtų gerai imti ir susirgti, kol visos problemos išsispręs. O taip begalvodami, žiūrėk, imame ir susergame: netikėtai sutrinka virškinimas, pakyla temperatūra, kraujospūdis ar net sustreikuoja širdis. Taip organizmas ginasi nuo sunkesnių išbandymų, nei fizinis skausmas ar karščiavimas.

Tikra liga ar „liga”?
Vos mažyliui sunegalavus, net nesusimąstę, kodėl taip nutiko, iš karto savo atžalą girdome vaistais ar tempiame pas gydytoją. Iš pradžių vertėtų išbandyti keletą gudrybių:
● Paklauskite mažylio tiesiai, ar jis blogai jaučiasi todėl, kad nenori šiandien eiti į darželį. Neabejokite, ikimokyklinukas nemeluos ir į tiesų klausimą gausite tiesų atsakymą. Tiesa, uždaresnis vaikas greičiausiai tik linktels galvą, tačiau reikėtų atsargiai pabandyti daugiau sužinoti apie nenorėjimo eiti į kolektyvą priežastis. Galbūt jos nesunkiai išsprendžiamos. O gal mažyliui reikėjo tik išsikalbėti, būti išgirstam, suprastam ir užjaustam.
● Gydykite emociškai skaudamas vietas. Tokiais atvejais, kai sirgimas vaikui yra tarsi gelbėjimosi ratas norint išvengti sunkumų, susikurkite savo placebą, t.y. tariamuosius vaistus, kurių poveikis gydant sveikatos sutrikimus nulinis. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, vaikiški pleistriukai, užklijuojami ant „skaudamos” vietos. Mažylis gali net pats parodyti ant kūno, kur dabar yra jo pyktis, baimė, „ožys” ir pan. O pleistriukas atliks savo gerąjį darbą, t.y. bus skirta dėmesio sunkumams, blogai nuotaikai ar išgalvotiems skausmams, jie bus pagerbti, o ne sumenkinti, tokiu būdu gaudami tai, ko prašė – dėmesio.
● Vaikas turi žinoti – tėvai jį visada myli, nesvarbu, ar jis sveikas, ar serga. Nepamirškite to savo atžalai pasakyti – net jei ji sveika.

Renata Maslauskienė, konsultavo psichologė Dovilė Jankauskienė

Veidas.lt

Pagalba mažyliui

TAIP PAT SKAITYKITE