REXSAN

Mamyte, o kada tu mirsi?..

nejauku sulaukti tokio klausimo… Tačiau būtų keista, jei Mirusiųjų dieną pyplys visiškai nepaliestų mirties temos. Ir geriau ją aptarti, nes, kaip ir kitos į šoną nustumtos bei neaptartos temos, vaiko sąmonėje ji gali išsikreipti.

Vaikai dažnai apie mirtį jau būna šį tą girdėję, nors mums atrodo, kad jie neturi apie ją žalio supratimo. Bet jie jau yra matę suvažinėtų gyvūnėlių šalikelėje, galiausiai bent kartą per savaitę išgirsta su mirtimi susijusių pranešimų per televiziją. Skaitome apie tai pasakose, ir jie patys ją vaidina. Mirtis yra gyvenimo dalis, ir vaikai tam tikru lygiu puikiausiai ją suvokia. Paprasčiausia prabilti apie mirtį, su ja susidūrus. Todėl nesibodėkite, jei vaikas pagaliuku volios negyvą kirmėlę, o atsakykite į klausimus. Nors visų atsakymų ir nežinome, su vaikais vis tiek galime pasidalyti jausmais. Jei abejojate, nuoširdus „nežinau” yra daug geriau, nei sakymas to, kuo netikite. Vaikai jaučia mūsų abejones, o nekaltas melas sukuria nepasitikėjimą.

Kartais naudinga vaikui pasakyti ir tai, kuo tiki kiti žmonės: vieni pomirtiniu gyvenimu, kiti – reinkarnacija ir kt. Tuo parodysime, kad gerbiame kitų žmonių pasirinkimą, ir vaikui taip pat leidžiame rinktis pačiam. Jei jūsų šeima netikinti, nepatartina staiga apsimesti ir šokti prie religinių paaiškinimų. Vaikai viską supranta tiesiogiai, todėl suaugusiuosius raminantys paaiškinimai jiems, priešingai, gali pasėti nerimą. Pvz., pasakymas „broliukas iškeliavo pas Dievulį” labiau gąsdins, o ne guos vaiką, kuris ims manyti, kad Dievas taip pat pasišauks ir jį.

Vaiko galvoje sumaištį gali sukelti ir toks pasakymas: „Onutė dabar laiminga, nes nukeliavo pas angelėlius”. Gedintys artimieji siunčia vaikui neteisingą signalą. Jis nežino, kuo tikėti: ar tuo, ką mato, ar tuo, ką girdi. Juk jam natūraliai kils klausimas, kodėl tada visi verkia, jei jau jai ten taip gera. Todėl vaikams būtinai reikia papasakoti ir apie liūdesį, kurį išgyvena artimieji. Bandydami nuo jo apsaugoti vaikus, neleidžiame kartu gedėti – o juk visiems reikia pasidalyti jausmais.

MIRTIS ŠEIMOJE

● Kaltė. Tyrimai rodo, kad jei šeimoje miršta brolis, sesuo, vienas iš tėvų – vaikas jaučiasi kaltas. Jis mano, kad kažkaip prie to prisidėjo: gal blogai pagalvojo? Gal tėtė juos taip baudžia? Vaikams reikia pasakyti, kad jis juos visada mylėjo ir mylės. Tokiu atveju verta išaiškinti mirties priežastis. Jokiu būdu nepatvirtinkite vaikui, kad mama mirė, nes jis ją „pribaigė” savo elgesiu, ir pan.

● Pyktis. Artimojo mirtis sukelia pyktį ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Mes pykstame ant mylimo žmogaus, kad jis mirė ir suteikė mums tiek skausmo, paliko mus vienus šioje ašarų pakalnėje. Pykstame ant gydytojų ir seselių, kurios jo neišgelbėjo, ir pykstame ant savęs, kad neužbėgome mirčiai už akių. Tačiau pyktis yra ir gedėjimo proceso dalis – leiskite vaikui pykti. Kai kurie vaikai nukreipia pyktį į save – suserga depresija, atitolsta. Jeigu toks elgesys trunka keletą mėnesių, kreipkitės į specialistą.

Kaip kalbėtis su mažyliu

● Paprastai ir aiškiai. Ikimokyklinukams reikia trumpų ir paprastų paaiškinimų, ilgi moralai ir sudėtingi atsakymai tik dar labiau viską supainios. Geriausia kalbėti pavyzdžiais: pasakykite, kad miręs žmogus nekvėpuoja, nevalgo, nekalba, negalvoja ir net nejaučia. Kai nugaišta šuniukas, jis nebelaksto ir nebeloja. Kai nuvysta gėlė, ji nebeauga ir nebežydi.

● Padėkime susieti. Mažyliui dar sunku susieti akivaizdžius dalykus, pvz., jis žino, kad dėdė Saulius mirė, bet vis vien klausia, kodėl teta Rūta verkia. Reikėtų atsakyti, kad teta Rūta verkia, nes jai labai sunku išsiskirti su dėde, ji jo ilgisi, ir kad žmonėms būna labai liūdna, kai miršta mylimas žmogus.

● Klausimai – ne išsišokėliški. Kartais suaugusieji nesuvokia, ko išties klausia vaikas. Pvz.: „O kada tu mirsi?” Visų pirma jam atrodo, kad mirtis – negalutinė, tačiau jis net ir trumpam bijo būti atskirtas nuo tėvų. Taigi tinkamiausias atsakymas būtų: „Aš nesiruošiu greitai mirti. Tikiuosi, kad galėsiu tavimi rūpintis tol, kol tau reikės. Bet jeigu kartais mamytė ar tėvelis numirtų, tavimi rūpintųsi visa mūsų šeima: močiutės, seneliai, tetos, dėdės”.

● Vaikai dažnai painioja mirtį su miegu (ypač, kai girdi „ilsėkis ramybėje” ir pan.). Todėl jis gali bijoti eiti miegoti: „Močiutė nuėjo miegoti ir nebeatsikėlė – gal ir man taip atsitiks?!” Jeigu vartosime tokius posakius, kaip „iškeliavo”, vaikas gali pradėti bijoti net trumpų išsiskyrimų: „Galbūt mama nebegrįš iš parduotuvės arba darbo?!” Todėl kalbant su vaikais patartina vengti tokių sparnuotų posakių.

● Liga – sunki ir ne. Problemų gali kilti ir tada, kai vaikas žino, kad liga buvo žmogaus mirties priežastis, bet neskiria nepavojingų ligų nuo pavojingų. Tuomet net mažiausias įbrėžimas ims kelti baimę. Dėl to labai svarbu paaiškinti, kad liga buvo labai rimta, o tos ligos, kuriomis serga jis, dažniausiai yra visai nerimtos.

● Miršta tik seni? Elgiamės neapgalvotai ir nepadedame vaikui suvokti mirties sakydami: „Teta Ona mirė, nes buvo sena”. Tuomet vaiką gali ištikti šokas, kai jis sužinos, kad mirė jaunas žmogus. Išgaruos ir pasitikėjimas jumis. Daug geriau sakyti, kad teta Ona nugyveno ilgą gyvenimą ir mirė. Dauguma žmonių gyvena ilgai, tačiau ne visi. Tikėkimės, kad mudu gyvensime ilgai!

Edukologė Austėja Landsbergienė

Veidas.lt

Pagalba mažyliui

TAIP PAT SKAITYKITE