Mergytė raudojo, trindama kumšteliu akis, o mama, kas minutę vis labiau siusdama, rėkė: „Bjaurybe tu, dėt tau, kad ištikštum!” Tada trenkė mažylei per pakaušį, ši griuvo ant purvino šaligatvio. Praeiviai žvelgė smerkiamai, bet ėjo pro šalį. Viena moteris palingavo galvą: „Mano kaimynai už sienos kasdien taip rėkia, vaikus dar ir muša. Verksmas toks, nors iš namų bėk!”
Fizinis smurtas prieš vaikus ne retenybė. Kalbama ne apie paprastus pliaukštelėjimus, kurių sulaukia pernelyg įsisiautėjusi atžala.
Vienareikšmiškai spręsti apie bausmės pasekmes vaikui ir iš jo išaugsiančiam suaugusiam žmogui gana sunku. Būtina kompleksinė psichologinė diagnostika – vaiko, jo tėvų bei jų tarpusavio santykių. Jau seniai nustatyta, kad ateityje vaikas atgamins tuos santykius, kuriuos patyrė būdamas mažas, taigi fizinis smurtas jam gali tapti norma.
Be to, daliai fiziškai skriaudžiamų vaikų susiformuoja savęs nuvertinimo kompleksas arba padidėjusi agresija. Užsienio specialistai išsiaiškino, jog 98 procentai nusikaltėlių, nuteistų už žiaurius nusikaltimus, vaikystėje patyrė suaugusiųjų smurtą.
Nėra pasaulyje nė vieno žmogaus, kuris savo kailiu nebūtų patyręs, kas yra bausmė. Ir, matyt, nėra tokio, kuris nors kartą gyvenimą nebūtų nubaudęs kito. Visi žino, kad nevalia skriausti silpnesnio už save, tačiau…pro langus sklinda suaugusiųjų riksmai ir vaiko verksmas. Beje, mušti vaikus liaujamasi, kai jie tampa paaugliais – nes jie tada jau gali duoti grąžos.
Dilgėlės ir kampas
Bausti ar ne – štai klausimas koksai, išeitų perfrazavus Hamletą. Kiek efektyvi bausmė kaip auklėjimo būdas, kaip vaiko elgesio korekcijos priemonė? Kokia apskritai bausmės esmė?
Manoma, kad bausmė vaiko sąmonėje turi sudaryti loginę konstrukciją: blogai elgsies – skaudės, fiziškai arba morališkai. Taigi bausmė turėtų būti auklėjimo priemonė. Pamenate, kaip vaikystėje mus auklėjo dilgėlės arba vapsvos? Skaudėjo, tačiau buvo labai efektyvu ir ta pamoka įsiminė visam gyvenimui. Kita vertus, mes atsimename ne tik visas tokiu būdu gautas pamokas, bet ir skausmą, gėdą bei bejėgiškumą, kuriuos tada jautėme. Paprašykite ko nors prisiminti bet kokią vaikystėje patirtą nuoskaudą. Psichologų duomenimis, vidutinis statistinis suaugusysis (40-50 metų) ją atsimins per 7-10 sekundžių. Ir prisimins ne tiek patį faktą, bet vėl išgyvens tuos neigiamus jausmus, kuriuos jautė prieš 30-40 metų.
Fizinė bausmė – tai impulsyvi beveik akimirksniu kylanti tėvų reakcija į vaiko nusižengimą. Tėvai neturi laiko apgalvoti veiksmus – emocijos veržiasi lauk. Jiems irgi skauda matant, kaip elgiasi vaikas, todėl jie ir veikia žaibiškai. Apskritai tėvams lengviausia save kontroliuoti, kai vaiką reikia pagirti, nei tada, kai jį reikia nubausti.
Ne fizinės bausmės – statymas į kampą, atsisakymas bendrauti, žaisliuko atėmimas, nedavimas kišenpinigių ir kitokie draudimai labiau apgalvoti ir ilgesni. Šiuo atveju tėvai veikia skatinami ne vien pykčio – jie nori paveikti vaiką, kitaip sakant, paauklėti. Tylėjimas „kol neatsiprašysi” vaikams daro didesnį poveikį nei šleptelėjimas per užpakalį. Bet dažniausiai pradedama apeliuoti tik į paaugusių vaikų protą.
Bausmė gali išprovokuoti paauglio protestą – jis užsidarys savyje, pabėgs iš namų, pradės vartoti narkotikus, taps priklausomas nuo kompiuterinių žaidimų. Tai savotiškas psichologinis pabėgimas nuo nemalonių įvykių.
Energijos smūgis, kaltė ir neurozės
Kad ir kokia bausmė būtų, ji prilygsta energijos smūgiui per vaiko psichiką ir sukelia apmaudą, gėdą, pyktį, bejėgiškumą, kaltę. Pastarasis jausmas labai stiprus, slegiantis, jei vaikas mano bausmę esant pelnytą, tačiau jaučiantis kaltam suformuoti naujus įgūdžius labai sunku. Kaltajam svarbu viena – kad jam būtų atleista. Bausmė gali būti savotiška indulgencija – jei jau vaikas nubaustas, jis gali manyti, jog problemos nebėra, nusikaltimas atlygintas, už jį atkentėta ir viską galima pradėti iš naujo…
Suaugusieji dažniausiai perdeda nusikaltimo ir bausmės dydį, ypač jei vaikas baudžiamas ne pirmą kartą, o jam nors kuolą ant galvos tašyk. Nubaustas arba bausmės laukiantis vaikas pervertina gresiančio atpildo dydį. Jis mąsto, kad suaugusieji su juo neteisingai pasielgė, jie jo nesupranta, nemyli, jais negalima pasitikėti, apskritai jie visi pikti ir blogi.
Kartais vaikai savo fantazijose patys baudžia tėvus ar nekenčiamus mokytojus. Tų jausmų išsigandę jie ima galvoti išties esantys patys blogiausi, o pasisakyti padarius tokią nuodėmę negalima niekam, gyventi su tokiu jausmu neištveriamai sunku. Ką daryti? Reikia pačiam save nubausti – nusprendžia vaiko pasąmonė, tada bus lengviau. Dažnai būtent taip kyla neurozės, atsiranda skrandžio opos, odos, nervų ir kitokios psichosomatinės ligos.
Suaugusieji dažniausiai baudžia savo vaikus taip, kaip buvo baudžiami vaikystėje. Ir vyresnieji vaikai, pamatę tokį „puikų” pavyzdį, ima engti jaunesniuosius broliukus ar sesutes.
Bausmė pabrėžia vergišką vaiko priklausomybę nuo didesniojo ir stipresniojo malonės. Tad ar gali ji ko nors išmokyti? Juk bausdami suaugusieji parodo savo bejėgiškumą, pripažinimą fakto, kad jie nesugeba paaiškinti vaikui, kodėl kažko daryti negalima. Bausdami tėvai pasirašo sau nuosprendį – jie niekada negalės būti auklėtojais. Tai paskutinis nekompetentingumo pasireiškimas. Daugiau nebėra kur eiti.
Kur dėti kablelį
Kažkodėl pamirštama, kad visada yra alternatyva bausmei. Vaikas, kad ir koks mažas būtų, sugeba suprasti logiškus paaiškinimus. Bausmė anaiptol nėra tas logiškiausias argumentas, kuriuo tikrai bus įrodyta vienokia ar kitokia tiesa. Nejau norite, kad mažylis padarytų išvadą: „Blogai elgsiuos – man smogs?” Kodėl esate įsitikinę, kad mažamečio logika tokia pat kaip jūsų? Pamėginkite įvertinti situaciją jo akimis: „Mama bloga, ji manęs nemyli ir todėl muša!” arba „Aš labai blogas, todėl mane muša, o jaunesnioji sesutė gera, todėl jos nemuša.”
Nenorintys vaiko bausti tėvai neturi slėpti neigiamų emocijų – jas rodyti normalu ir net pageidautina. Tad jei likimas jums davė laimę būti tėvais, iš pradžių pradėkite auklėti save. Pažvelkite į veidrodį tuo momentu, kai rėkiate ant vaiko. Dažniau prisiminkite, kokie patys buvote maži. Pamėginkite suvokti, ką jaučia vaikas – jo pasaulis dar mažas, į jus jis turi žvelgti užvertęs galvą. Kaip jūs jaustumėtės, kai iš palubės ant jūsų ranką keltų neatpažįstamai persimainęs pykčio iškreiptu veidu žmogus?
Jei svarstote, bausti savo vaiką ar ne, pamėginkite atsakyti į klausimą, ką darote, kai sugenda kompiuteris, televizorius ar mašina. Juos baudžiate? Matyt, ne, bandote pataisyti patys arba kviečiatės meistrą. Vaiką bausti už tai, kad jis pasielgė blogai, taip pat nelogiška, kaip trankyti kompiuterį, kad jis „pakibo”. Keista, kad su daiktais įprasta elgtis humaniškiau nei su vaikais. Tačiau tik nuo jūsų priklauso, kur šiame sakinyje dėsite kablelį: „Bausti negalima pasigailėti.”
