Kartais mažyliai keistai elgiasi: daro įtartinas grimasas, purto galvytę, supasi visu kūnu, atlieka betikslius judesius rankomis ar kojomis. O jei dar tranko galvą į sieną ar raunasi plaukus? Ką tai reiškia ir ar visada verta dėl to nerimauti?
Normalu, kad mažas vaikas ar kūdikis stebi jį supantį pasaulį ir stengiasi kopijuoti aplinkinių elgesį bei judesius. Kiekvieną mėnesį kūdikis kažko išmoksta: pakelti galvytę, apsiversti, atsisėsti ir t. t. Pamažu jis „atranda” savo rankas, kojas, pirštukus, išmoksta juos pakelti, pajudinti. Kiekvienas naujai išmoktas judesys vaikui suteikia daug džiaugsmo ir jis nori tai kartoti. Dauguma betikslių ir, mūsų akimis žiūrint, keistų judesių yra normalus vaiko pasaulio pažinimo procesas.
Vaikui augant kai kurie veiksmai tampa įpročiu. Dažniausi vaikų įpročiai – čiulpti nykštį, linguoti ar trankyti galvą, suptis visu kūnu, sukti ir pešioti plaukus, krapštyti nosį – paprastai būdingi visiškai sveikiems vaikams ir pasireiškia tik tam tikru raidos etapu. Kai kuriais atvejais, deja, staigūs ir betiksliai judesiai gali byloti apie negalavimą: nervinį tiką, epilepsiją ar raidos sutrikimus.
Pagrindinės sveikų vaikų blogų įpročių priežastys
Savęs nuraminimas. Raidos ekspertų nuomone, ritmiški judesiai (galvos lingavimas, plaukų sukimas) padeda kūdikiui nusiraminti.
Skausmo malšinimas. Kūdikis gali suptis ar čiulpti pirštuką, norėdamas numalšinti skausmą – dygstančio dantuko, pilvo, ausies.
Frustracija. Jei vaikas purto galvą tuo metu, kai yra įniršęs, manoma, kad tokiu būdu jis atsikrato per stiprių emocijų. Vaikas dar nemoka išreikšti savo jausmų žodžiais, todėl pasitelkia veiksmus.
Dėmesio poreikis. Suprantama, kad tėvus trikdo vaiko elgesys, ypač jei mažylis pradeda save žaloti. Kartais keistu elgesiu vaikas nesąmoningai siekia tėvų dėmesio.
Nuobodulys. Kartais vaikas nuobodžiaudamas atranda „įdomios” veiklos, pvz., krapštyti nosytę ar linguoti galvą.
Nuovargis. Labai dažnai mažieji pradeda suptis ar sukti plaukus būdami pavargę ar norėdami miego.
Dažniausi keisti įpročiai
- Čiulpti pirštą
Dažniausiai šis įprotis atsiranda pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Dauguma kūdikių nustoja tai daryti iki pirmojo gimtadienio, bet yra ir tokių, kurie čiulpia pirštuką iki penkerių metų amžiaus. Dažniausiai nykštį (o kartais – antklodės ar drabužio kampą) čiulpia tie vaikai, kuriems nebuvo lemta patirti čiulptuko skonio.
Čiulpimas ramina vaiką, padeda jam užmigti. Geriausia šio įpročio atsikratyti iki išdygstant nuolatiniams dantims. Vėliau čiulpimas gali pakenkti dantims, gomuriui ar sąkandžio formavimuisi.
- Purtyti, trankyti galvą ir suptis visu kūnu
Dauguma vaikų visus šiuos minėtus judesius daro atsitiktinai. Bet vienas iš penkių taip daro daugiau ar mažiau reguliariai. Pastebėta, kad berniukams toks elgesys būdingas tris kartus dažniau nei mergaitėms. Mėgstantys šiuo būdu nusiraminti vaikai dažniau tai daro tada, kai patiria daug įspūdžių, emocijų ar įtampos.
Didžiausią nerimą tėvams kelia galvos trankymas. Labiausiai tėvai bijo, kad vaikas nesusižeistų. Bet kad ir kaip būtų keista, jis dažniausiai nejaučia skausmo ir paprastai nesusižeidžia.
Šis makabriškas, žiūrint tėvų akimis, veiksmas mažylį ramina ir suteikia jam pasitenkinimo. Dažniausiai prasideda apie devintą gyvenimo mėnesį ir gali tęstis iki dvejų metų amžiaus. Galvos trankymo epizodai tęsiasi iki 15 min., nors kartais su pertraukėlėmis gali trukti ir iki kelių valandų. Pastebėta, kad juos dažniausiai provokuoja muzika ar nuovargis.
Kiti kūdikiai, gulėdami ant nugaros, mėgsta linguoti galvą į šonus. Šio įpročio mėgėjus dažniausiai išduoda nutrintas pakaušis. Dar kiti sėdėdami ar klūpėdami keturiomis ritmiškai supasi visu kūnu.
Minėti įpročiai atsiranda šeštą septintą gyvenimo mėnesį. Gali tęstis iki dvejų metų amžiaus. Paprastai galvos lingavimo ar supimosi epizodai trunka apie 15 min. Šiuos veiksmus, kaip ir galvos trankymą, dažnai gali išprovokuoti muzika ar mieguistumas.
Visi išvardyti judesiai nekelia jokios žalos. Reikėtų sunerimti tik tada, jei taip daro vyresnis kaip trejų metų vaikas arba kartu pastebimas kūdikio raidos atsilikimas.
- Griežti dantimis
Pastebėta, kad dantimis griežia apie 50 proc. normaliai besivystančių vaikų. Tai daryti tampa įmanoma tik apie šeštą mėnesį, kai prasikala pirmieji dantukai. Ši „muzika” gali prasidėti (arba iš naujo pasikartoti) penktaisiais gyvenimo metais, kai dygsta nuolatiniai dantukai. Dažniausiai vaikai dantimis griežia miegodami ir išauga šį įprotį be didesnių pasekmių. Itin retais atvejais dantimis griežia ir suaugę. Jei griežimas pakenkia dantims, reikėtų pasitarti su odontologu.
- Kramtyti nagus, kandžioti ar laupyti nagų odeles
Su šita bėda susiduria dauguma tėvelių ir visus kamuoja beviltiškas klausimas, ką daryti.
Jeigu nepadėjo pirštukų tepimas „Daumexol” tepalu, pipirais ir garstyčiomis, galima pabandyti vaiką motyvuoti atsikratyti šio įpročio. Pvz., atitinkamo amžiaus mergaitei galima pažadėti leisti lakuotis nagučius tada, kai ji nustos juos kramtyti. Galima išbandyti pozityvaus pastiprinimo metodą – sulaikyti vaiko ranką, keliamą prie burnos, ir pasiūlyti rankoms kitą užsiėmimą, pvz.: „Tavo rankytės juk moka nulipdyti tokią gražią gėlytę iš plastilino” arba „Tavo rankytės moka taip švelniai pakasyti katytei paausį”. Jei kyla infekcijos pavojus ar nuolat kraujuoja iš laupomų panagių, reikėtų pasitarti su specialistais.
- Krapštyti nosį
Vaikas, krapštantis nosį, verčia tėvus jaustis nepatogiai, nes nosies krapštymas yra socialiai nepriimtinas veiksmas. Deja, tai vienas dažniausių vaikų (ir net suaugusiųjų) įpročių. Paprastai nosį pradedama krapštyti tada, kai dėl infekcijos, alergijos ar nedidelės traumos joje susidaro plutelė arba šašeliai. Tai dar labiau dirgina nosį ir taip susidaro užburtas ratas. Krapštymas yra dažniausia kraujavimo iš nosies priežastis.
Reikėtų paaiškinti vaikui, kad tai nepriimtina, ir pasiūlyti jam išsivalyti nosytę nosine. Pakrapštę ar išsišnypštę nosį mažieji būtinai turi nusiplauti rankas, o tėvai turi to iš jų reikalauti. Nosytę porą kartų per dieną galima patepti vazelinu – tai sumažina nosies dirginimą. Drėgmę nosytėje galima palaikyti įpurškiant jūros vandens.
- Sukti ar rauti plaukus
Kai kurie vaikai raminasi sukdami apie pirštą savo (ar mamos) plaukus, o kai kurie mėgsta išpešti sau plaukų kuokštelius. Šių veiksmų paprastai imasi nuobodžiaudami ar pavargę. Dažniausiai įprotis išnyksta savaime, vaikui augant. Kai kada plaukų rovimas gali būti rimtesnė problema, vadinamoji trichotilomanija, pasireiškianti plaukų rovimu nuo galvos, antakių, blakstienų ir kitų plaukuotų vietų. Tai gana retas sutrikimas, paprastai kylantis dėl psichologinių priežasčių, ir gali būti sėkmingai išgydomas.
Kaip padėti vaikui atsikratyti blogų įpročių
- Ignoruokite jums nepatinkančius veiksmus. Dėmesio (ypač negatyvaus) skyrimas skatina vaiką vėl netinkamai elgtis. Jei į vaiką atkreipiamas dėmesys tik tada, kai jis blogai elgiasi, jis supranta, kad tokiu elgesiu gali priversti tėvus „pastebėti” save. Todėl skirkite vaikui dėmesio visada, kai tik turite (ir netgi kai neturite) laiko.
- Girkite mažylį už gerą elgesį. Pastebėkite jį tuo metu, kai jis, pavyzdžiui, negraužia nagų, ir pagirkite už tai.
- Jei jūsų vaikas turi daug blogų įpročių, pasistenkite padėti jam jų atsikratyti po vieną. Pradėkite nuo pačių nemaloniausių.
- Stebėkite, kas sukelia jūsų vaikui stresą. Padėkite su juo susidoroti. Išklausykite vaiką, jei jis jau moka reikšti mintis.
- Leiskite mažyliui pareikšti nuomonę visada, kai tik įmanoma (dėl pusryčių ar aprangos pasirinkimo – aišku, tam tikrose ribose). Kai atsižvelgiama į jo nuomonę, vaikas jaučiasi saugesnis ir patiria mažiau streso.
- Nesistenkite priversti vaiko elgtis taip, kaip jūs norite. Pasistenkite padėti jam pačiam priimti teisingus sprendimus. Būkite kantrūs ir nuoseklūs.
- Paaiškinkite mažyliui kai kurias taisykles ir priežastis, kodėl taisyklių reikia laikytis.
- Jei bijote, kad vaikas nesusižalotų trankydamas galvą, pasistenkite, kad jo aplinkoje liktų kuo mažiau daiktų, į kuriuos galima susižeisti.
Motoriniai ir balsiniai tikai
Tikai yra staigūs, pasikartojantys, neritmiški judesiai ar garsai. Judesiai vadinami motoriniais tikais, garsai – balsiniais tikais. Motorinių tikų pavyzdžiai: dažnas mirksėjimas, grimasavimas, galvos purtymas, gūžčiojimas pečiais ir pan. Balsinių tikų pavyzdžiai: kosčiojimas, šnarpštimas, kriuksėjimas. Tikai dažniausiai atsiranda penktaisiais šeštaisiais gyvenimo metais, bet gali atsirasti ir anksčiau – trejų ketverių metų. Paprastai vaikas jaučia įtampą toje raumenų grupėje, kur kyla tikai, o atlikus tam tikrą judesį įtampa atslūgsta. Tikų priežastis nežinoma. Manoma, kad juos sukelia pakitimai tam tikrose smegenų dalyse ir neurotransmiterių, atsakingų už tarpneuroninius ryšius, lygio sutrikimai. Dauguma tikų paauglystėje išnyksta savaime.
Jei įtariate epilepsiją
Epilepsija yra lėtinė neurologinė liga, pasireiškianti epilepsijos priepuoliais. Epilepsijos formos ir priepuoliai yra įvairūs, bet kai kurios formos labiau būdingos ar pasireiškia išskirtinai tik vaikams. Visada pasitarkite su gydytoju, jei pastebite, kad:
- vaikas kartkartėmis sustingsta, nustoja tęsti pradėtą veiklą, neatsiliepia kalbinamas;
- vaikui kartais prasideda staigūs, stiprūs ritmiški viso kūnelio (ar atskirų jo dalių) patrūkčiojimai, kurių metu vaikas nereaguoja į aplinką;
- kartais mažyliui patrūkčioja veidukas ir tuo metu sutrinka jo kalba;
- vaiko raida atsilieka;
- gimininėje yra sergančiųjų epilepsija.
Vaikų neurologė
ALMA JANUŠKEVIČIENĖ
