Kiekvienas mažylis – kaip besistiebianti gėlytė, gražiausia ir nuostabiausia savo tėvams. Tačiau kai kurios tos gėlės būna ryškesnės už kitas, ir tėvai kažkodėl to… išsigąsta. O gamtos dėsniai paprasti – nepuoselėjamas unikalumas pamažu ima nykti. Tad geriau gabumus šiek tiek pervertinti, nei visai jų nepastebėti!
Smalsus ir kūrybingas vaikas ateina į pirmą klasę. Pirmoji piešimo pamoka. Mokytoja paprašo vaikų pasiimti popieriaus lapą ir dažus. Vaikas apsidžiaugia ir sugalvoja piešti skraidantį laivą. Tik staiga išgirsta temą – vasaros gėlės. Vaikas truputį nusimena, bet pamiršęs savo laivą, pradeda piešti gėles. Jis spalvina jas įvairiausiomis spalvomis: vieni lapai mėlyni, kiti rudi. „Argi būna gėlių mėlynais lapais? – klausia mokytoja. – Gėlių lapus spalvinkite žaliai”. Kai po kelerių metų tam pačiam buvusiam pirmokėliui dailės mokytoja leidžia piešti, ką tik vaizduotė ir širdis geidžia, jis suglumęs pakelia ranką ir paklausia: „O ką man piešti?”
Kur dingsta, kur pasislepia gabieji? O gal juos užgožia aplinka? Tyrimai rodo, kad gabiems vaikams atsiskleisti lavinimo bei ugdymo procesas yra tiek pat svarbus, kiek ir įgimti vaiko duomenys. O juk dažnai neturintys kantrybės auklėtojai, mokytojai, o kartais ir tėvai, besibaiminantys, jog jų vaikas kitoks nei visi, vaiko išskirtinumą sprauste įspraudžia į rėmus.
Kaip atpažinti gabų vaiką?
Koks jis? Nors kiekvienas vaikas yra individualus, yra ir keletas bendrų bruožų:
■ Gabus vaikas pasižymi dideliu smalsumu, greitu suvokimu, puikia atmintimi, anksti pradeda kalbėti, jo turtingas žodynas. Jie nuolat klausia „kodėl?”. Tokiems vaikams labai įdomu, iš ko padaryti įvairūs daiktai, kaip sutvarkytas pasaulis. Su jais nuo mažens jau galima diskutuoti įvairiomis temomis.
■ Jam patinka žaidimai, reikalaujantys mąstymo (įvairūs konkstruktoriai, galvosūkiai, dėlionės). Tarp jų – ne vienas kolekcionierius, knygų graužikas. Jie labiau mėgsta žaisti vieni arba su vyresniais vaikais.
Kūrybingumas, laki ir gyva vaizduotė. Mama klausia trimečio: „Jurgiuk, kodėl nesusidėjai žaislų į dėžę?” Jurgio išsisukinėjimas – įdomesnis nei daugelio bendraamžių: „Žinai, mama, man smegenys sako „sudėk”, o po to – „nedėk”, ir vėl sako – „sudėk”, ir vėl – „nedėk”…
■ Teisingumo jausmas – gabūs vaikai mėgsta spręsti svetimas problemas, daro tai teisingai ir išradingai.
■ Gabieji gali ilgiau sukoncentruoti dėmesį į kokią nors veiklą nei to paties amžiaus neturintys didelių gabumų vaikai. Dvejų trejų metų mažylis gali tą patį žaidimą žaisti valandą ir daugiau. Kitam vaikui tai būtų sudėtinga.
■ Gabieji anksčiau nei kiti vaikai geba susieti priežastį su pasekme, įžvelgti reiškinių ryšius. Ir netgi jais pasinaudoti… Pavyzdžiui, Jurgiukas (2,5 m.) darželyje užsikrėtė vėjaraupiais. Vėliau, nenorėdamas į darželį, jis priekaištaus mamai: „Kodėl tu mane varai į darželį? Nori, kad man vėl niežtėtų žalius spuogus?”
■ Talentingi vaikai anksti susidomi ta veikla, kuriai turi gabumų (piešimu, muzika, matematika ar kt.). Galbūt žinote, kad genijumi laikomas Wolfgangas Amadeus Mozartas pradėjo koncertuoti būdamas ketverių, o dešimties vienuolikos metų parašė pirmąsias simfonijas.
■ Gabieji turi puikią intuiciją, gali būti jautrūs aplink tvyrančiai įtampai, sugeba numatyti įvykius. Pavyzdžiui, prieš kelionę vaikui netikėtai pakyla temperatūra, kelionė atidedama, o kitą dieną tėčiui sprogsta padanga.
■ Svarbu! Nepaisant šių išvardytų savybių, gabus vaikas gali jomis ir nepasižymėti.
Be galo svarbus palaikymas
Gabus vaikas susiduria su daugybe problemų. Jam būtinas aplinkinių palaikymas, pagarba jo interesams, kad jis galėtų atsiskleisti. Jokiu būdu negalima priekaištaujančiu tonu sakyti: „Ar negali būti toks, kaip visi?” Tokios pastabos žlugdo vaiko gebėjimus, jis pradeda juos slėpti, nes bando derintis prie kitų ir nejučiomis tampa „normaliu”. Ypač reikalingas tėvų palaikymas. Namie turi būti sukurta tokia aplinka, kurioje vaikas nebijotų būti savimi, jaustųsi saugiai. Atsižvelkite į keletą patarimų:
1. Atsakinėkite į klausimus. Kartais mums, suaugusiesiems, mažųjų klausimai atrodo visiškai kvaili. Vaikui priešingai – jie labai rimti, tad reikėtų pasistengti dėmesingai į juos atsakyti. Jeigu atsakymo nežinote, taip ir pasakykite, ir nekaltinkite vaiko, kad jis uždavinėja kvailus klausimus.
2. Nereikalaukite iš vaiko dešimtukų. Gabus vaikas nemėgsta apribojimų ir dažnai suvokia viską kitaip, nei parašyta vadovėlyje, todėl pažymiai dažnai neatspindi tikrųjų jo sugebėjimų.
3. Tėvų pareiga sudaryti palankias sąlygas vaiko gabumams plėtotis. Jei vaikas gabus muzikai ir nori groti, bet neturi instrumento – pasistenkite jį nupirkti ir raskite laiko pavedžioti į muzikos mokyklą. Nepainiokite to su įgeidžiais. Taip pat reikėtų intuityviai jausti, kada vaiką stumtelėti, būti reiklesniems. Beje, tai labai „slidu”, nes per didelis reiklumas ir griežtumas gali tik pakenkti ir sukelti vaiko neigiamą reakciją bei protestą. Jei gabus vaikas domisi viskuo, kol jis mažesnis, leiskite išmėginti daugelį sričių, užrašykite į kuo daugiau būrelių, vėliau specializaciją siaurinkite.
4. Kalbėkite ne vaikui, o su juo. Jokiu būdu ant jo nešaukite. Gabiems vaikams ypač reikalinga pagarba ir dėmesys, jų dažniausiai neveikia tokie pasakymai, kaip „daryk taip, nes aš taip liepiu.” Jis visada įvairiais būdais reikalaus paaiškinimų, jam neužteks tėvų noro pademonstruoti autoritetą.
5. Taisyklės turi būti aiškios ir logiškos. Tarkime, vaikui pasakote, kad metas į lovą, o atėjusi randate jį žaidžiantį. Tokiu atveju negalite jo kaltinti, nes nepasakėte, kad negalima žaisti, pasakėte tik „laikas į lovą”, todėl vaikas ir žaidžia lovoje. Gabus vaikas visada ieškos spragų, kaip išsisukti nuo to, ko jis nenori daryti.
Būsimos problemos mokykloje
Anksčiau daug dėmesio buvo skiriama tiems, kurie atsilieka nuo bendraamžių. Dabar jau pradedama kalbėti ir apie gabius vaikus. Nors jiems turėtų būti sudarytos sąlygos eiti į priekį dideliais žingsniais, nelaukiant kitų, praktiškai tai įgyvendinti gana sudėtinga.
Mokyklose dar nėra specialistų, kurie rūpintųsi gabiųjų ugdymu. Mokytojams tenka dirbti su visa klase, todėl jie ne visuomet gali skirti pakankamai dėmesio vienam gabiam vaikui. Paprastai mokytojai… bijo gabių vaikų, mat jiems ugdyti taip pat reikalingi ypatingi pedagoginiai gabumai, o jų turi ne visi.
Dėl savo nekantrumo, noro pataisyti klystantį gabieji nuolat kelia ranką, o nuspėdami pasakojimo pabaigą ar esmę, patys užbaigia mintį ar pradeda pasakoti ką nors panašaus. Dažnai netgi greičiau suranda atsakymą, nei mokytojai baigia formuluoti klausimą. Todėl mokykloje gabiam vaikui ne pyragai. Jis pelno ramybės drumstėjo, neklaužados ar visai nenorinčio mokytis vardą. Kodėl? Tokiems vaikams paprastai mokykloje dėstomi dalykai yra per lengvi ir nuobodūs, todėl jie protestuoja. Taip susidaro uždaras ratas, kadangi protestas susilaukia grįžtamos neigiamos reakcijos iš mokytojų bei klasės.
Labai gaila, bet dažnai gabūs mokiniai mokykloje vadinami tinginiais, o kai kurių gabumai lieka visai nepastebėti. Todėl nuolat domėkitės, kaip sekasi jūsų vaikui, stenkitės palaikyti glaudesnius ryšius su mokytojais, kartu spręskite iškilusias problemas.
Psichologė Agnietė Laurinaitytė
