Vargu, ar rastume darželį, kuriame nebūtų vaiko, ne vieną mėnesį neregėjusio savo tėvų. Suaugusieji neretai išvyksta dirbti į užsienį, norėdami sukurti savo atžaloms materialinę gerovę. Tačiau paaiškėja, kad taip iš mažųjų atima kažką nepalyginamai svarbesnio. Gal todėl vis dažniau gauname laiškų, kuriuose prašoma padėti.
Teta, ar būsi mano… mama?
Ketverių metų Simono mama rašo: „Mums išvykus dirbti į užsienį, sūnus buvo paliktas pas tetą, mano seserį, pas kurią anksčiau dažnai svečiuodavomės. Stengdavomės kiek įmanoma dažniau Simonui skambinti ir, norėdami palengvinti jo laukimą, žadėdavome greitai grįžti. Praėjus keletai savaičių sūnus priėjo prie tetos ir paklausė, ar ji galėtų būti jo mama, jei tėvai negrįžtų…”
Psichologė: Tėvai, priimdami sprendimą ilgam išvykti svetur, savo vaikų nuomonės dažniausiai neklausia, praneša tai kaip nediskutuotiną faktą. Tačiau planuodami išvykti jie turėtų atsižvelgti ir į savo atžalą bei jos interesus.
- Didžiausia klaida – palikti vaiką su mažai pažįstamu žmogumi. Net ir tuomet, kai paliekate mažylį su artimaisiais, nepamirškite, kad tetos ar dėdės paprastai yra artimi ir gerai pažįstami mums, o vaikui – gana svetimi žmonės. Todėl mažylį naujam gyvenimo etapui reikėtų ruoštis iš anksto. Prieš išsiskyrimą stenkitės dažniau pasisvečiuoti giminaičių, su kuriais ketinate palikti savo atžalą, namuose. Neparodykite vaikui nerimo, ar kad jūs nepasitikite šiais žmonėmis. Kad giminaičiams būtų lengviau surasti priėjimą prie jūsų vaiko, viską iš anksto aptarkite. Pradėti reikėtų nuo įprastų buities detalių ir režimo smulkmenų. Pavyzdžiui, ką jūsų sūnus ar dukra mėgsta valgyti, ko iš viso nevalgo, ką mėgsta veikti, kas nepatinka, kada keliasi ir eina miegoti. Taip pat reikėtų suderinti auklėjimo lūkesčius. Taip padėsite ne tik tiems, pas kuriuos lieka jūsų vaikas, bet ir pačiam vaikui.
- Stenkitės, kad artimųjų, pas kuriuos paliekamas mažylis, namų aplinka būtų kiek įmanoma artimesnė įprastai vaiko aplinkai. Vaikui bus nelengva, jeigu tėvų ir naujuosius namus jis suvoks kaip kažką skirtinga, nesusiejama. Todėl būtų gerai, jeigu antruosiuose namuose jis rastų tai, kas jam primintų gimtuosius. Tai glėtų būti, pavyzdžiui, jo šeimos nuotrauka, mylimas ar mėgstamas nedidelis daiktas. O klausydamas pasakos mažylis išgirstų, kad tai buvo mylimiausia jo mamos ar tėčio pasaka. Tai, kas mums, suaugusiesiems, atrodo smulkmenos, mažiesiems yra iš tiesų labai svarbu.
- Nežadėkite vaikui to, ko negalėsite ištesėti. Nebent turėtumėte pažadus sulaužyti dėl nuo jūsų nepriklausančių aplinkybių, pavyzdžiui, atidėto lėktuvo reiso, negautos vizos ar pan. Tėvai, norėdami palengvinti vaikų laukimą, dažniausiai žada grįžti labai greitai: po mėnesio ar dviejų. Jie tikriausiai net neįsivaizduoja, kad išsiilgę mažieji tuos žodžius priima labai rimtai. Vaikai laukia tos konkrečios datos ir tiesiog gyvena laukimu. Tėvai savo kalbomis palaiko tą tikėjimą, tačiau geriau sakyti tiesą. Su ja mažyliui susitaikyti lengviau, nei gyventi nuolatiniu laukimu ir nusivylimu, kai taip neatsitinka. Geriau atspindėkite mažylio jausmus: „Tu liūdi, ilgiesi manęs. Aš suprantu…”
- Pasirūpinkite, kad mažylis nesijaustų atstumtas. Kai vaikas yra atskirtas nuo tėvų, labai sustiprėja vienatvės jausmas. Todėl svarbu, kad nors ir per atstumą, tėvai juo rūpintųsi ir gyventų jo interesais: dažnai skambintų, bendrautų internetu arba rašytų laiškus. Jei yra galimybė, leiskite tą daryti ir savo atžalai. Mažyliui svarbu žinoti, kad į jo poreikius bus greitai atsiliepta. Taip jis jausis saugesnis ir mylimas. Mes visi norime kažkam priklausyti. Natūralu, kad vaikas jaučiasi taip pat. Tačiau klausdamas tetos, ar ji galėtų būti jo mama, jei tėvai negrįžtų, mažylis tarsi nebyliai prašo, jog teta patvirtintų, kad negalės būti jo mama, nes vaikas turi mylinčius jį tėvus, kuriems grįžus visi vėl bus kartu. Todėl į šį berniuko klausimą teta turėtų atsakyti neigiamai.
Pakilusi temperatūra – iš ilgesio
Pusantrų metų Evelinos mama rašo: „Išvykdama į užsienį dirbti, dukrą palikau su močiute. Iki tol su Evelina išsiskirdavau labai trumpam – nebent porai valandų. Man išvykus, jau tą patį vakarą dukrai pakilo labai aukšta temperatūra. Močiutė iškvietė gydytoją, bet ligos požymių jis nerado. Vėliau dieną, kol Evelina būdavo darželyje, viskas būdavo gerai. Bet vos ji grįždavo į namus, imdavo negaluoti. Keletą kartų per savaitę su dukra kalbėdavausi telefonu, tačiau po šių pokalbių Evelina tapdavo dar dar liūdnesnė ir uždaresnė. Močiutė apie tokį anūkės elgesį iš pradžių nieko nesakė, nenorėjo manęs skaudinti. Ir tik vėliau sužinojau, kaip mano dukra liūdėjo”.
Psichologė: Suaugusiesiems išsiskyrimas atrodo kaip būtinybė, tačiau mažylis šią situaciją gali vertinti kitaip. Ypač tuomet, kai vaikas yra pernelyg mažas, kad suprastų, arba jam praktiškai nieko neaiškinama.
- Ankstyvojo amžiaus vaikui kur kas mažiau reikia racionalaus bendravimo, negu, tarkime, mokyklinukui. Kuo vaikas yra mažesnis, tuo daugiau jam reikia fizinio kontakto: prisiglaudimo, apsikabinimo, pamylavimo. To per atstumą padaryti neįmanoma. Todėl mažylį reikėtų palikti su kiek įmanoma artimesniu jam žmogumi, o tėvams kiek įmanoma daugiau bendrauti telefonu.
- Išsiskyrimo laiką stenkitės ilginti pamažu. Idealu, jeigu sužinoję, kad turite išvykti, vis dažniau ir ilgesniam laikui savo vaiką galite palikti su tuo žmogumi, pas kurį jis gyvens, kol jūsų nebus. Mažylis ne tik pripras prie šio žmogaus, pasikeitusios aplinkos, bet ir prie situacijos, kad tėvai ne visada gali būti su juo.
- Kuo ramiau reaguokite į išsiskyrimą patys. Jeigu jau susiklostė tokia situacija, kad turite išvykti, nesigraužkite ir nekalbėkite apie tai nerimastingai, o jauskitės užtikrintai, kad jūsų nerimas nepersiduotų mažyliui. Vaikas greitai gali pajusti tokią ypatingą išsiskyrimo reikšmę ir tai jį jaudins. Netikėtai prasidėję negalavimai ar pakilusi aukšta temperatūra yra visiškai natūrali mažylio reakcija. Tai tarsi bandymas susigrąžinti išvykstančius tėvus. Todėl kuo suagusieji ramiau reaguoja į šią situaciją, tuo vaikui yra geriau.
Idealizuojamas tėtis
Iš šešerių metų Norberto mamos laiško: „Kai sūnui sukako penkeri metai, į užsienį išvyko jo tėtis. Jis dažnai skambina, siunčia sūnui žaislų. Norberto buitimi ir auklėjimu rūpinuosi aš. Tačiau kiekvieną kartą, kai sūnų subaru, jis visada piktai atrėžia, kad aš jo nemyliu, ir jeigu namie būtų tėtis, neleistų jo skriausti. Kai vyras paskambina, tą vakarą sūnus tik apie tėvą ir tekalba: kaip jis jam nupirks didelę mašiną, kaip jam grįžus jiedu važiuos pramogauti į Disneilendą”.
Psichologė: Tėvų išvykimas vaikui dažniausiai prilyginamas netekčiai. Jei išvyksta vienas jų, mažylis šį pradeda idealizuoti, o ant antrojo, kuriam irgi nelengva, pyksta, tarsi jis būtų dėl visko kaltas. Nuolat besirūpinantis vaiku ir jam keliantis reikalavimus tampa blogiuku net ir tuomet, jeigu išvykęs telefonu pritaria jo nuomonei.
- Mama neturėtų bijoti ar vengti įvesti taisykles, kurių mažasis privalo laikytis. Nepaisant to, kad vaikas nuolat giria tėtį, ji privalo nesumenkinti savo vaidmens. Juk būtent mama dabar atsakinga už mažylio buitį ir auklėjimą.
- Idealu, jeigu tėtis pasikalbėtų su vaiku apie jo elgesį su mama. Tačiau tai neturėtų skambėti kaip grasinimas ar žeminimas. Tiesiog reikia pasakyti, kad tiek tėtis, tiek mama jį labai myli, rūpinasi ir dėl jo nerimauja.
- Mama vaikui negirdint turi išsakyti savo nerimą tėčiui, aptarti su juo, ką jis iš tiesų gali žadėti vaikui, o ko – ne, kaip elgsis grįžęs, be to, susitarti, kad tėtis apie tai pasikalbėtų su mažuoju. Priešingu atveju vaikas, grįžus tėveliui ir neišpildžius pažadų, jausis įskaudintas ir nuviltas.
Konsultavo specialistas
Psichologė Eglė Kodikienė
