Kaip paaiškinti skyrybas vaikui

---

Jei šiuo metu griūva jūsų šeima, geriausiai supras, ką dabar jaučiate ir kas jūsų laukia koks tūkstantis Lietuvos žmonių, kurie tuo pat metu juridiškai įteisina skyrybas ir baigia vieną šeimos istorijos tarpsnį. Maždaug tiek žmonių kas mėnesį išsiskiria Lietuvoje.  Skaudžiausiai skyrybos paliečia vaikus. Net jei šeimoje tvyro slogi atmosfera ar netyla kivirčai, vaikai nelaukia tėvų skyrybų, jie joms nepritaria. Dar blogiau, jie neretai jaučiasi prie jų prisidėję,  sau prisiima dalį šeimos rūpesčių, atsakomybės ir kaltės.  

Sakyti ar nesakyti?
Dar visai neseniai buvo įprasta slëpti nuo vaikų daugelį reikšmingų pasikeitimų, tame tarpe ir tėvų skyrybas. Tarsi tai neliestų vaiko, tarsi tai jį apsaugotų. Dabartiniu metu dauguma žmonių pripažįsta vaiko teisę žinoti tiesą, tačiau didžioji dauguma išgyvenusių skyrybas vaikų yra labai netinkamai informuoti apie šeimos pasikeitimus. Paradoksalu, tačiau Lietuvoje daugiau apie skyrybas išmano pilnų, bet ne išsiskyrusių šeimų vaikai. Manau, kad visų pirma tai kalba apie tėvų elgesį. Jie arba nieko nesako, nepaaiškina, arba itin paviršutiniškai nušviečia vaikui rūpimus klausimus. Todėl jei jūs apsisprendėte, kad jūsų šeima nebeturi ateities, dar galite kai ką padaryti vaiko labui. Visų pirma, reikia garbingai pasakyti, kas atsitiko. Tie vaikai, kurie supranta, kas ištiko šeimą, geriau prisitaiko prie pasikeitimų ir lengviau priima naująjį šeimos modelį. 

Pasakykite laiku
Pirmiausia, apie skyrybas pasakykite laiku - nei per anksti nei per vėlai. Jei dar tik svarstote galimus pasikeitimus, tačiau nesate tvirtai apsisprendę, jei dedate pastangas išsaugoti šeimą, viliatės, kad jums pavyks - per anksti kalbėti apie tai su vaiku. Kartais norisi apsidrausti, pasitikrinti, tačiau vaiko nereikia įtraukti į svarstymus, nes galite per anksti sužadinti nerimą.
Kada pasakyti, priklauso ir nuo vaiko amžiaus. Vyresni vaikai, paaugliai, gali numatyti įvykius, kurie vyks po mėnesio, tačiau jaunesniems tai per sunku. Todėl jaunesniems galite pranešti likus savaitei iki reikšmingų pasikeitimų, o su vyresniais pasikalbėkite anksčiau, kad paaugliai apsiprastų su naujovėmis.  Kalbėkitės su vaiku, kai jau esate tvirtai nusprendę, tačiau anksčiau, negu vaikas pastebės pirmuosius pasikeitimus (namus palieka tėvas, kraustotės).  

Priimkite vaiko jausmus
Pasiruoškite, vaiką gali ištikti šokas. Net jei pykotės, vaikui dar buvo likusi viltis. Dabar gali pratrūkti tikrieji vaiko jausmai, neišsigąskite. Jei vaikas verkia, leiskite lieti ašaras, jei nori kalbėti, šnekėkitės. Ar tai bus pyktis, ar išgąstis, ar liūdesys - neatmeskite vaiko jausmų.  

Pasakykite kartu
Jei pavyks išlikti ramiems, geriau, kad apie laukiančius pasikeitimus praneštų abu sutuoktiniai. Ne visada tai įmanoma, tačiau tais atvejais, kai skyrybos nėra labai "karštos", vaikui palankiau išgirsti abiejų tėvų poziciją. Jam taip pat saugiau matyti, kad ir sunkiu metu tėvai gali kooperuotis. Toks tėvų elgesys įžiebia viltį, kad ir ateityje jie globos dukrą ir sūnų.  

Nekurstykite susijungimo vilties
Kartais skyrybos vyksta palyginti ramiai, o tėvai pabrėžtinai draugiškai šnekučiuojasi, stengdamiesi dėl vaiko, giria vienas kitą. Gerai, kad karo kalavijai jau sudėti, tačiau vaikus gali ir tai supainioti. Jiems sužiba viltis, kad tėvai susidraugaus ir viskas bus kaip anksčiau. Toks laukimas kurį laiką padeda išlaikyti pusiausvyrą, tačiau ilgainiui pradeda trukdyti vaikui įveikti sunkumus, prisitaikyti prie pasikeitimų. Todėl geriau iš karto pasakyti, kad, deja, kelio atgal nebėra, apsisprendėte tvirtai, tačiau, kaip ir šiandien, ir toliau darysite viską kartu vaiko gerovės labui. Venkite pakurstyti šeimos susijungimo viltį, paaiškinkite, kad vaikai nieko negali padaryti, kad tėvai vėl gyventų kartu. 

Kuo plačiau pakalbėkite apie ateitį
Reikėtų kuo daugiau papasakoti apie planus – kas kur gyvens ir kada galės susitikti, kuo daugiau papasakoti apie tai, kaip pasikeis vaiko gyvenimas. Tai suteikia saugumo. Ar sūnus galės lankyti tą pačią mokyklą? Ar gyvens su tėvu, ar su mama? Ar jie gyvens tame pačiame bute? Kur bus tėtis? Kas bus su jo sesute, katinėliu? Ar galės susitikti su tėčiu? Kaip leis atostogas? Ar pasimatys su pusseserėmis, močiutėmis? Jei nežinote detalių, kas bus po skyrybų - geriau keletui dienų atidėkite pokalbį su vaiku.

Pabrėžkite, jog vaikas nekaltas
Pokalbis su vaiku pasieks tikslą, jei skatinsite dukrą ir sūnų reikšti savo jausmus ir klausti. Taip išgirsite, kas jiems iš tiesų rūpi. Tačiau apie keletą dalykų patarčiau būtinai pasakyti vaikui, net jei jis apie tai neužsimena ir neklausia, net jei manote, kad jūsų atveju šis klausimas neaktualus. Pirmiausia reikia užtikrinti, kad vaikai nesukėlė skyrybų. Ne visi garsiai pripažįsta, bet dažnas vaikas dalį atsakomybės už skyrybas priskiria sau.

Vaikai negali pakeisti tėvų sprendimo
Kartais vaikai mano, kad jei jie būtų geresni, ramesni, malonesni, gražesni, tėvai sugrįžtų. Toks įsitikinimas susijęs su vaiko noru daryti įtaką tėvų santykiams. Reikia vienareikšmiškai pasakyti:  čia suaugusiųjų reikalai. Vaikas nesukėlė skyrybų, jis nė kiek nekaltas, jis negali nieko padaryti, kad priverstų tėvus pakeisti sprendimą. Geriau, jei jie supras, kad vaikai tėvų problemų neišspręs, todėl reikėtų patikinti, kad ne vaikai sukėlė šeimos sunkumus, jie ir negali nieko pakeisti.

Suaugę nesiskiria su vaikais
Vaikams ramiau, jei jie laiku įsisąmonina ir kitą tiesą: tėvai visada liks tėvais, net ir po išsiskyrimo. Tėvai neišsiskiria su vaikais, kaip gali pasirodyti kokiam keturmečiui, bet lieka jais visą gyvenimą ir rūpinasi savo atžalomis nuolatos. Gal tik tais atvejais, kai vieno iš tėvų elgesys peržengia visas ribas, reikia apsaugoti vaiką nuo smurto, prievartos, agresijos. Kitais atvejais svarbu užtikrinti, kad ir po skyrybų vaiko gyvenime dalyvaus ir motina, ir tėvas, garantuoti, kad ir po skyrybų tėvai vaiko nepaliks. 

Nesužadinkite ištikimybės konflikto
Pašlijus tėvų tarpusavio santykiams, prasideda tikras tėvų tolerancijos išbandymas. Dauguma suaugusiųjų supranta, kad vaikai neturėtų palaikyti kurio nors vieno iš tėvų, kad atžalos turi mylėti abu - ir mamytę ir tėvelį. Sunkiausiai skyrybas išgyvena tie vaikai, kurie mano, kad reikia pasirinkti ir būti ištikimam vienam iš tėvų ir kurie jaučiasi kalti, kad myli abu, todėl protingiausia būtų sudaryti galimybę vaikams lankyti abu tėvus ir bendrauti su abiem tėvais, nejaučiant dėl to kaltės. 

Skatinkite klausti
Kad ir kokį puikų pokalbio planą iš karto numatysite, viską iš anksto apgalvosite, kiekvienam vaikui kils vis kitokie klausimai, rūpės skirtingi dalykai. Todėl padrąsinkite vaiką klausti, išklausykite, atsakykite ir būtinai pakalbėkite praėjus dar kiek laiko. Keičiantis situacijai, atsiras vis naujų rūpesčių. Juolab, kad jūsų laukia keletas reikšmingų sprendimų - ką  gyvenime keisti, o ką stengtis išlaikyti, išsaugoti. 

Nekeiskite visko iš karto
Ko nereikėtų daryti? Nepritarčiau gan paplitusiam papročiui išvežti vaikus į kaimą, pas senelius ir ten atvežti blogų naujienų. Po tokio patyrimo vaikams nebus saugu kur nors išvažiuoti. Nereikėtų užsimoti vienu metu pakeisti daugelį gyvenimo aspektų. Skyrybos vaikui jau yra didelis pasikeitimas ir stresas, o vaiko požiūriu geriau, jei pasikeitimų bus kuo mažiau arba prie jų pratinsimės palaipsniui. Kartais kyla pagunda nutraukti visus ryšius su praeitimi, tačiau jei įmanoma, šiuo sunkiu metu reikia siekti stabilumo. Tegul išlieka seni namai, įprastas kiemas ir geri draugai, tie patys mokytojai ir mokykla, tie patys būreliai ir įpročiai, ryšys su seneliais ir giminėmis. Geriau, jei tėvai susitars ir dėl vaiko priežiūros, ir broliukai su sesutėmis ir toliau augs kartu. Kuo mažiau pasikeis vaiko kasdienybė, tuo jis saugiau jausis.  

Kreipkitės pagalbos
Natūralu, kad jausmų sumaištis, nuolatiniai konfliktai ar nežinia išvargina tėvus ir jų galimybes padėti vaikui.  Todėl nevenkite aplinkinių žmonių, draugų paramos. Ieškokite mokytojų, psichologų pagalbos. Šiuolaikinė mokykla neapsiriboja tik mokyklos elgesio problemomis, tačiau gali paguosti ir esant sunkumams namuose. Svarbiausia, kad vaikas neatsidurtų tarp daugelio stresų, kurie pavojingi psichikos darnai.
Jeigu pastebėsite, kad nepaisant visų jūsų pastangų, vaiko elgesys pasikeitė, jis neatsigauna po šeimos išgyventos krizės, pasinaudokite visa prieinama pagalba - pirmiausia artimųjų, senelių, draugų. Kartais gali tekti kreiptis profesionalios pagalbos. Kreipiantis į psichologus, reikės apibūdinti jums keliančius nerimą vaiko elgesio ypatumus, pagal tai specialistas nuspręs, kokia pagalbos forma reikalinga jūsų vaikui. Gali būti, kad jis bus įtrauktas į bendraamžių grupes, gali būti, kad jam bus suteikta individuali pagalba.
Po tėvų skyrybų ypatingai svarbi tėvų parama vaikui. Idealu, jei vaiką parems abu tėvai. Tačiau net jei vienas iš tėvų pasirūpins atžalos prisitaikymu, jūsų dukterys ir sūnūs kur kas geriau įveiks iškilusius sunkumus ir ateityje gyvenimo pateikiamas staigmenas.

Miglė Dovydaitienė