Kai sūnus nenori matyti "kito"

"Prieš porą metų išsituokiau su vyru. Jis susirado kitą moterį, kurį laiką gyveno dvigubą gyvenimą, o kai aš su tuo nesutikau, išėjo pas ją. Auginu devynerių metų sūnų, vyras tvarkingai moka alimentus, sūnų pasiima savaitgaliais ar per atostogas, dėl to problemų nėra. Tačiau nebežinau, kaip tvarkytis su sūnaus priešiškumu. Jis kategoriškai prieš bet kokį vyriškį, kuris nors trumpam pasirodo namuose. Pasikviečiau bendradarbį, kad pakabintų naują šviestuvą — sūnus užsirakino savo kambaryje visam vakarui.

Jau nekalbu apie tokį atvejį, jei parsivesčiau ką nors nakčiai... bijau ir galvoti, ką jis galėtų iškrėsti. Aiškinu jam, kad jis nori mane uždaryti kaip vienuolyne, o aš nesu vienuolė, žmonės turi gyventi po du, jo tėtis turi moterį ir aš noriu turėti žmogų šalia savęs — atrodo, susikalbame, bet vos kas nors mane palydi ir užeina kavos atsigerti — tuoj prasideda reakcijos...Kaip man elgtis?"

Dėkoju Jums už laišką. Suprantu, kad pastarieji metai Jums buvo nelengvi — išgyvenote vyro neištikimybę, skyrybas, dabar esate sutrikusi dėl problemiško sūnaus elgesio. Tai, ką sakote savo sūnui — "aš noriu turėti žmogų šalia savęs, esu moteris ir turiu teisę į asmeninį gyvenimą" — turbūt suprantama didžiajai daliai žmonių. Klausimas tik toks, kaip tą teisę įgyvendinti, kai sūnus jai šitaip priešinasi?

Neretai taip būna, kad mūsų teisės vienaip ar kitaip susikerta su kitų žmonių atvirais ar slaptais norais. Pabandykime suprasti, kam gi priešinasi Jūsų sūnus, iš ko kyla tos jo reakcijos?

Skyrybos vaikui yra netektis, nes jis jaučiasi prarandąs vieną iš pamatinių gyvenimo atramų — galimybę turėti abu tėvus kartu. Kaip dažnai besusitikinėtų tėtis su sūnumi, tai neatstos tėvų bendro gyvenimo. Su šiuo situacijos po skyrybų netobulumu turime susitaikyti, kaip ir su kai kuriais kitais gyvenimo netobulumais.

Jūsų sūnus natūraliai baiminasi antro praradimo — jis bijo netekti mamos, jos meilės. Vyriškiai, pasirodantys Jūsų namuose, jo akyse kaip tik ir yra potencialiai grėsmingi, nes jie gali pasiimti dalį mamos meilės. Apie tai ir jūs pati sūnui kalbate. Kalbate argumentų kalba, kurią sūnus "tarsi supranta". Jūsų žodžius supaprastinus, jie skambėtų maždaug taip: "Sūneli, tu dabar nepyk, būk didelis ir suprask mane." Ką tai reiškia vaikui — nepykti? Ar jūs pati esate kada nors patyrusi, kad pykstate ilgiau ir stipriau, nei norėtumėte? Jausmų negalime užsisakyti ir atšaukti savo pageidavimu, jie kyla tada, kai kyla, o mes tik (gana ribotai) galime rinktis ką su jais daryti.

Pirmasis mano patarimas būtų toks— stenkitės žiūrėti į sūnaus pyktį ir pasipriešinimą kaip į natūralius. Antrasis siūlymas būtų — padėkite sūnui tuos jausmus atpažinti. Gali būti, kad jis pats nesusigaudo, kodėl taip elgiasi. Jūs galite jam padėti, kalbėdama tiesiai ir nedviprasmiškai, pavyzdžiui: "Suprantu, kad tu pyksti, tu bijai, kad aš tave mylėsiu mažiau, jei draugausiu su kokiu nors vyriškiu(dėde). Ar tai tiesa?"

Įsivaizduoju, kad taip kalbėtis gali būti nelengva, nes Jūs pati, neabejoju, dar turite nuoskaudų, susijusių su skyrybomis. Gali būti baisu, jog pradėjusi kalbėtis, pravirksite. Jei taip, ieškokite specialisto, kuris padėtų sūnui išreikšti susikaupusias emocijas.Trečia, pasakykite sūnui apie savo santykį–kad mylite jį. Sakykite tai ne sykį ir ne du, bet tik tada, kai galite pasakyti nuoširdžiai.

Jūsų pozicija galėtų būti tokia: aš suprantu tavo jausmus, bet man nepriimtina jų išraiška. Paisyti kito žmogaus jausmų ir suprasti juos nebūtinai reiškia elgtis pagal juos. Jūs neturėmėte vardan sūnaus paaukoti savo gyvenimo, nes tai būtų meškos paslauga. Labai tikėtina, kad anksčiau ar vėliau tokia "auka " apsunkintų jūsų santykį.