Kai jūsų mažylis įniršęs tvoja draugui, pasijuntate nesmagiai: „Juk jo to niekas nemokė?” Kartais širdukas įsisiautėja parduotuvėje – griūva, klykia ir (o, siaube!) įspiria mamai. Kai spektaklį stebintys žiūrovai replikuoja: „Koks piktas berniukas!”, širdį sugniaužia apmaudas… Juk mamai nieko nėra skaudžiau, kaip girdėti blogus žodžius apie savo vaiką. Netgi jei tai tikra tiesa.
Dauguma vaikų nuo pusantrų iki trejų metų amžiaus, apėmus frustracijai, įniršta. Šiuo raidos etapu tai yra normalu, vaiko elgesys atitinka jo mąstymo procesų brandumą. Augantis vaikas bando suvokti jį supantį pasaulį ir galiojančias taisykles. Šiuo metu jį veikia prieštaringos emocijos ir apgaulingos galimybės. Vyresnis vaikas gali išreikšti pyktį žodžiais. Jaunesnis dar to nemoka, todėl patyręs nesėkmę gali paleisti į darbą kumščius ar… dantis.
„Dovanėlė” iš tėvelių
Kai kurios elgesio ypatybės yra paveldimos. Kai tėvai sako: „Mes juk negriūvame ant žemės negavę trokštamo daikto!”, tegu pagalvoja, ar nedarė to būdami dvejų? Žinoma, jie neprisimena, bet, paklausinėję mamų, gali apie save išgirsti tokių dalykėlių, kad net ausys užlinktų… Paveldėtos ypatybės nereiškia, kad vaikas yra tėčio ar mamos kopija. Mažylis tik paveldi sugebėjimą panašiai reaguoti į stresines situacijas. Pvz.: jei vaikas ryte krapštosi, o susinervinusi dėl vėlavimo mama jį aprėkia ir šiurkščiai išsitempia pro duris, vadinasi, ji nesugeba valdyti savo pykčio, todėl to paties galima tikėtis iš vaiko.
Kartais dėl mažylio elgesio būna kalti ne genai, bet tėvų elgesys.
●Blogas pavyzdys. Be to, maži vaikai naujo elgesio modelio neišsigalvoja – jie visuomet jį nuo kažko nusikopijuoja, dažniausiai nuo pačių artimiausiųjų. Taigi prieš užsipuldami vaiką gerai pagalvokite, kaip ir kada patys galėjote jį to išmokyti.
●Per mažai dėmesio. Antraisiais gyvenimo metais vaikas pradeda bet kokia kaina siekti būti pastebėtas. Jei tėvų dėmesio jam per mažai, jis jo prisiduria lengviausiu keliu – blogu elgesiu.
●Nuolaidžiavimas. Nutinka, jog „katinėlis” šeimoje visiškai paima valdžią į savo rankas. Tėvai šoka pagal jo dūdą – kartais iš meilės, o kartais dėl šventos ramybės… Toks vaikas žino, kad garsiu rėkimu gali išsireikalauti bet ko. Tai paaiškina situacijas, kodėl, pvz., vaikas gerai elgiasi darželyje, o namuose tampa nevaldomu monstru.
Ginklas – abejingumas
Kartais kažko negavęs prie žaislų lentynos vaikas siaubingai įniršta ir jį užklumpa pykčio priepuolis. Jei jis krinta ant žemės spardydamasis ir rėkdamas, tuo metu neverta jo maldauti ar įtikinėti. Tai beviltiška, nes jis negirdi. Beje, jei įniršęs šaukia: „Aš tavęs nekenčiu!”, tai visiškai nereiškia, kad vaikas nebemyli mamos. Vaiko ir suaugusių supratimas apie neapykantą labai skiriasi.
Svarbiausia – nepasiduokite emocijoms. Išlikite ramūs. Paimkite klykiantį vaiką ir ramiai išneškite iš parduotuvės arba į kitą kambarį. Kuo labiau ignoruosite, tuo greičiau įniršis nuslops. Pykčio priepuoliui praėjus galima ramiai aptarti įvykį ir paaiškinti vaikui, kodėl jo elgesys jus nuliūdino.
Išlikti abejingam užėjus pykčio priepuoliui toli gražu nereiškia, jog turite būti apskritai abejingi jo elgesiui – anaiptol. Labai svarbus auklėjimo veiksnys – mažiau fiksuoti blogą elgesį ir ypač atkreipti dėmesį į gerą. Pvz., jei mažylis parduotuvėje buvo kantrus, galite jį apdovanoti. Bet tik tokiu atveju, kai patys to norite. Jei nupirksite vaikui šokoladuką dėl to, kad jis jo reikalauja, ateityje neišvengsite konfliktų. Na, turėkite nors lašą tvirtybės ir nuoseklumo…
Paguodos žodis tėvams: paprastai dažniau įniršta gyvybingi ir gana aukšto intelekto vaikai.
Ir nors nuolat tenka kariauti, tokius vaikus su tėvais sieja stipresnis emocinis ryšys.
Mažius irgi jaučiasi blogai
Gal ir neįtikėtina, bet apėmus pykčio priepuoliui vaikas jaučiasi siaubingai. Elgesys, kurį jis demonstruoja, kyla dėl didžiulio susierzinimo. Vaikas tuo metu tampa nevaldomas: jis bėgioja, siautėja, rėkia, mėto po ranka pakliuvusius daiktus, griūva ant grindų, spardosi ir klykia, lyg kovotų su įsivaizduojamais demonais. „Gal jis serga kokia nors nervų liga?” – pagalvoja sutrikę tėvai, o močiutė parneša iš bažnyčios šventinto vandens. Dėl visa pikta…
Vaiko įniršis nereiškia, kad jis daro tai tyčia, norėdamas manipuliuoti ar įžeisti. Mažylis yra visiškai sveikas, tik tuo metu nekontroliuoja savo emocijų. Jis to daryti dar nemoka, nes yra per mažas – išmokti tramdyti vidines audras yra ganėtinai sunku. Vaikas pats išsigąsta savo pykčio, todėl tuo metu jam reikia mūsų pagalbos.
Kaip išvengti įniršio?
• Leiskite vaikui daug judėti lauke (bėgioti, šokinėti, stumdytis) be didelių apribojimų – jis tiesiog išlies energiją ten, kur reikia.
• Vaikui žaidžiant namie kuo rečiau sakykite „ne”, „negalima”, „nedaryk”, „neimk”.
• Iš anksto praneškite vaikui, kad planuojate pakeisti jo veiklą – atitraukimas nuo ramaus žaidimo siaubingai erzina.
• Subalansuokite aktyvią ir ramią veiklą.
• Pasistenkite numatyti įniršį sukeliančias situacijas (valgio laukimas, išėjimas į kiemą su mėgstamu žaislu) ir užbėkite joms už akių.
Mušeika – raudona „batareika”
Įniršęs mažylis gali suduoti savo bendraamžiui arba jį prižiūrinčiam žmogui (mamai, auklei). Jeigu taip daro vienmetis – tai normalu. Daiktų trankymas padeda mažyliui pažinti pasaulį. Visi vaikai mėgsta pliaukšėti ir trepsėti, mušti kamuolį ar delną duodant „penkis”, bet dar nesuvokia, kad suduoti žmogui yra visai kitas dalykas. Mažas vaikas nesielgia blogai tyčia – jis neturi pakankamai patirties ir nežino, kad mušamam skauda. Tą vaikui turi paaiškinti tėvai.
Žinoma, kai mušasi vyresnis vaikas, kuris jau suvokia savo elgesį, tada blogiau. Vadinasi, jis dar neišmoko suvaldyti savo pykčio, todėl tokio vaiko tėvams reikės dar daugiau kantrybės kartojant gero elgesio taisykles, o kartais ir nubaudžiant. Tik jokiu būdu ne fiziškai – smurtas moko spręsti problemas būtent tokiu pačiu būdu, o agresyviam mažyliui to reikia mažiausiai.
Peštuko tramdymas
• Nesukelkite audros. Išlikite ramūs, nereaguokite per daug triukšmingai ir nerodykite vaikui savo sumišimo. Tiesiog paimkite už rankos ir pasakykite: „Muštis negalima!”. Vaikas turi suprasti, kad mylite jį, o smerkiate tik jo veiksmą, bet ne jį patį.
• Nepakenks profilaktika. Pakalbėkite su vaiku prieš jam pradedant žaisti su kitais vaikais, paaiškinkite, ko iš jo tikitės.
• Užbėkite už akių. Stebėkite savo mažylį ir reaguokite į pavojingas situacijas; mamos dažnai užsiplepa su draugėmis ir pražiopso įspėjamuosius signalus. Niekam nepatinka, kai mušamas jo vaikas, todėl saugokite savo mažylį nuo peštuko įvaizdžio.
• Nukreipkite vaiką kita kryptimi, jei matote, kad kyla grėsmė kam nors suduoti; iš žaidimų lauko pašalinkite daiktus, kuriuos galima panaudoti „kovai”, netgi jei jie neatrodo grėsmingi. Įniršusio vaiko rankose bet koks žaislas gali tapti ginklu.
• Atskirkite peštuką. Jei vaikas ima muštis, išveskite jį iš tos vietos. Aiškinkite, kad mušimas skaudina. Jei pasišalinti negalite, atitraukite vaiką nuo kitų ir neleiskite jam žaisti. Kai aistros nurims, pakalbėkite su juo apie įvykį.
• Du mušeikos – dvigubai daugiau rizikos. Nepalikite savo vaiko be priežiūros žaisti su kitu mušeika. Mokykite saviškį, kad nereikia muštis net tada, kai giniesi. Reikia sudrausminti mušeiką ir pabandyti atsargiai pakalbėti su jo tėvais. Jeigu jie neįžiūri problemos, nevertėtų jų įžeisti. Juk kitą dieną gali raudoti jų mažylis, sumuštas jūsiškio.
•Ne pasaulio pabaiga… Prisiminkite: jei jūsų vaikas mušasi, tai jokiu būdu nereiškia, kad jis užaugęs bus karys ar nusikaltėlis. Tėvų darbas – laiku sustabdyti vaiką ir nukreipti jo elgesį reikalinga linkme, vis pabrėžiant, kad vaikas bet kokiu atveju yra mylimas.
Vaikų neurologė Alma Januškevičienė
