REXSAN

Homeopatiniai vaistai: mitai ir tiesa

Homeopatiniai vaistai: mitai ir tiesa

Ką žinome apie homeopatiją? Daugelis pasakys, kad tai natūralus gydymo metodas. Tiesa, ne ką mažesnė dalis teigs, jog homeopatija yra gydymas vaistažolėmis. Kiti papildys, kad tai gydymas labai mažomis vaisto dozėmis. Skeptikai pridurs, kad jeigu homeopatiniame preparate vaisto dozė atskiesta šimtus tūkstančių kartų, tai ir poveikio jokio tikėtis nereikia.

Kuo grindžiamas homeopatijos mokslas? Kaip veikia homeopatiniai preparatai? Ar jie pripažinti ir visateisiai vaistai? Susiorientuoti padės Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedros profesorė Daiva Majienė.

Pradėkime nuo pradžių. Kaip atsirado homeopatija?

Homeopatijos įkūrėju laikomas gydytojas Samuelis Hanemanas (1755–1843), ieškoti kitų gydymo metodų ėmęsis po to, kai nusivylė to meto gydymo būdais, kurie negalėjo padėti žmonėms.

Jis, būdamas sveikas, vartojo maliarijai gydyti skirtą preparatą chininą ir, įvertinęs simptomų atsiradimą ir išnykimą, iškėlė hipotezę, kad medžiagos, kurios sveikame organizme sukelia tam tikrus simptomus, gali juos gydyti sergančiame organizme. Susisteminęs savo mokslinius tyrimus ir suformulavęs pagrindinį homeopatijos principą „panašus gydo panašų“, 1810 m. tai paskelbė moksliniame žurnale. Šis įvykis laikomas homeopatijos gimimu.

Kita vertus, homeopatija ne gimė, o atgimė, nes S. Hanemanas nebuvo pirmas ligoms gydyti pasiūlęs panašumo principą. Dar Hipokratas (460–370 m. pr. Kr.) teigė, kad „negalavimą sukėlę dalykai gali ir jį išgydyti“. Taip pat mūsų seneliai ir tėvai, kurie nieko nežinojo apie homeopatiją, mus mokė: „Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis.“

Pacientai, besidomintys alternatyviais gydymo metodais, labiau pasitikėtų homeopatiniais vaistais, jeigu suprastų, kodėl šiuose preparatuose yra mažas vaistinių medžiagų kiekis. Kuo pagrįstas tokių peparatų vartojimas?

Iš pradžių S. Hanemanas savo pacientus gydė įprastinėmis terapinėmis dozėmis, tačiau stiprus pirminis ligos paūmėjimas buvo labai nemalonus (pvz., gydant galvos skausmą, gydymo pradžioje, suvartojus pirmą/as preparato dozes, šis simptomas galėjo dar labiau sustiprėti). Siekdamas išvengti šio pablogėjimo, S. Hanemanas pradėjo mažinti dozes vaistus skiesdamas ir stebėjo pacientų reakciją. Taip jis priėjo prie mažų koncentracijų, tačiau kažkuriame etape pastebėjo, kad mažėja ir terapinis poveikis. Tada, pasinaudojęs ankstesnių kartų gydytojų ir chemikų patirtimi, pradėjo trinti arba purtyti kiekvieną kitą skiedinį, t.y. pradėjo naudoti metodą, kuris dabar vadinamas dinamizacija.

Prašome paaiškinti, kaip gaminami homeopatiniai vaistai? Kuo gamyba panaši ir kuo skiriasi nuo tradicinių vaistų gamybos?

Pabrėžiu, kad homeopatinių, kaip ir visų kitų vaistų, gamybą reglamentuoja Europos farmakopėja. Taip pat kai kurios šalys, pvz., Vokietija, Anglija, JAV turi ir homeopatines farmakopėjas, kuriose nurodyti reikalavimai žaliavoms, vaistų gamybos principai, gatavų preparatų kokybės kontrolė.

Daugiau kaip pusė visų homeopatinių preparatų gaminama iš augalinių žaliavų. Tinka tik tie augalai, kurie užaugo natūraliose, ekologiškose augimvietėse. Jeigu gerai žinomiems ekstraktams, tinktūroms (pvz., gudobelių tinktūrai, širdies, vidurių lašams ir kt.) gaminti naudojami džiovinti augalai, tai homeopatiniams preparatams gaminti daugiausia naudojami švieži augalai, kurie surinkti tuoj pat pristatomi į gamyklas ir apdirbami.

Taip pat gana didelė preparatų dalis (apie 30 proc.) gaminama iš neorganinių medžiagų – ne tik aukso, sidabro, fosforo, bet ir tokių junginių kaip arsenas, gyvsidabris, kurie, praskiesti daug kartų, tampa ne kenksmingais, o labai veiksmingais preparatais, normalizuojančiais daugelį patologinių procesų.

Galėtume išskirti 3 pagrindinius gamybos etapus. I etapas – ruošinių gamyba. Šiame etape iš surinktos augalinės, gyvūninės žaliavos daromos pirminės ištraukos – urtinktūros. II etapas naudojamas išskirtinai tik homeopatinių vaistų gamyboje – skiedinių gamyba. Dažniausiai tiek vaistinėse, tiek pramoninėje gamyboje naudojami dešimtkartiniai ir šimtakartiniai praskiedimai, kurie žymimi romėniškais skaitmenimis: D – dešimtkartinis praskiedimas, t.y. 1 dalis vaistinės medžiagos ir 9 dalys skiediklio; C – šimtakartinis praskiedimas, t.y. 1 dalis vaistinės medžiagos ir 99 dalys skiediklio. Homeopatiniai skiediniai gaminami potencijuojant. Potencijavimą sudaro 2 vienas po kito einantys etapai: praskiedimas ir dinamizacija (sumaišymas arba sukratymas).

Kam reikalinga dinamizacija? Kokie mitai su tuo susiję?

Dinamizacija reikalinga, kad vaistinės medžiagos dalelės tolygiai pasiskirstytų skiediklyje (tirpale, tepalo pagrinde, tablečių masėje). Homeopatinėje farmakopėjoje nurodyta, kad dinamizuoti reikia 10–100 kartų, t.y. tol, kol preparatą gaminantis specialistas bus tikras, kad veiklioji medžiaga tinkamai pasiskirstė.

Šį etapą kai kurie žmonės, neturintys žinių apie homeopatinių vaistų gamybos principus, bando mistifikuoti. Jie pasakoja, kad gaminant vaistus reikia supurtyti 7 ar 13 kartų, o tai esą yra magiški skaičiai, dėl to vaistai įgauna magišką poveikį. Pabrėžiu: homeopatinėje farmakopėjoje nustatytas ne fiksuotas purtymų skaičius, o ribos (nuo 10 iki 100 kartų), ir dinamizuojama tam, kad veiklioji medžiaga tolygiai pasiskirstytų skiediklyje.

Kitas mitas – dinamizuoti galima tik gerai nusiteikus, nes šio proceso metu vaistams perduodama gaminančio žmogaus energija. Geriausiai šį mitą paneigia pramoninė homeopatinių preparatų gamyba. Šiuos vaistus gaminant fabrikuose, daugelį procesų, taip pat ir dinamizaciją, atlieka įrenginiai, ir taip pašalinama žmogaus energijos įtaka vaistų veikimui. Tikriausiai daugelis iš mūsų patvirtins, kad pramonėje pagaminti vaistai veikia taip pat gerai, kaip ir vaistinėje, nes veikimą lemia ne gaminusio preparatą žmogaus energija, o vaistinių medžiagų molekulės, esančios preparatuose.

Ar mažos dozės gali būti veiksmingos, gydyti? Ar atskiestame tirpale yra likusi pradinės vaistinės medžiagos informacija?

Dažniausiai atskiestame tirpale likusi ne vaistinės medžiagos informacija, o didesnė ar mažesnė pačios vaistinės medžiagos molekulių koncentracija. Iš fizikos žinome, jog tirpaluose, praskiestuose mažiau nei 10–24 (atitinka D24 arba C12), yra pradinės medžiagos molekulių. Jeigu peržvelgsime vaistinių lentynose esančius homeopatinius preparatus, visuose, išskyrus tik vieną, kurio praskiedimas C200, matysime, kad vaistinės medžiagos praskiestos mažiau nei D24 arba C12. Pvz., pradėkime nuo paties populiariausio, net ir homeopatijos skeptikams patinkančio preparato Traumeel S, kuris gaminamas ne tik tepalo, bet ir tablečių bei injekcinių tirpalų pavidalu. Gaminant tepalą, vaistinės medžiagos (pvz., vaistinė ramunė, vaistinė medetka, purpurinė ežiuolė) naudojamos pradinės ištraukos (urtinktūros) pavidalu, t.y. nepraskiestos, o stiprų biologinį poveikį turinčios medžiagos – praskiestų tirpalų pavidalu (pvz., vaistinė šunvyšnė naudojama D1 praskiedimu). Traumeel S tablečių ir injekcinio tirpalo sudėtyje vaistinės medžiagos tos pačios, kaip ir tepale, tik gaminant šias vaistų formas jau naudotos ne pradinės ištraukos, o jų D1–D8 praskiedimai, tačiau šiuose skiediniuose tikrai yra pradinių vaistinių medžiagų molekulių, kurios neabejotinai ir nulemia teigiamą terapinį poveikį.

Taigi priartėjome prie visiems labai svarbaus klausimo: kaip galėtų veikti tie praskiesti homeopatiniai tirpalai, kuriuose nėra veikliųjų medžiagų molekulių? Lietuvos spaudoje daugiausia rašoma apie vieną virusinių peršalimo ligų simptomams lengvinti skirtą homeopatinį vaistą “Oscillococcinum”, kurio veikliosios medžiagos praskiestos C200. Iš straipsnių antraščių sklinda pagrįstas nerimas: „Ar populiarius vaistas nuo gripo tėra paprastas cukrus?“

Kaip jau minėjau, kai praskiedimas didesnis nei D24 ar C12, pradinės vaistinės medžiagos molekulių nėra, nors, tokių vaistų vartojant, klinikinis poveikis pasireiškia. Pasaulyje atliekama daug mokslinių tyrimų naudojant pažangiausią aparatūrą ir tyrimų metodus, siekiant įrodyti tokių homeopatinių skiedinių poveikį. Fundamentinių tyrimų srityje norėčiau paminėti garsaus mokslininko L. Rey paskelbtus duomenis, gautus tiriant natrio chlorido ir ličio chlorido tirpalus ir jų praskiedimus C15. Visi tirti tirpalai buvo sušaldyti, paveikti ultravioletinių spindulių ir, palaipsniui atšildant, registruota termoliuminescencija. Nepaisant labai didelio praskiedimo, skirtingų homeopatinių tirpalų išspinduliuota šviesa buvo skirtinga ir atitinkanti pradinius druskų tirpalus.

Labai daug atliekama ir biologinių tyrimų, kuriuose homeopatinių vaistų poveikis tiriamas naudojant ląstelių kultūras, eksperimentinius gyvūnus. Pvz., viena mokslininkų grupė programuotą vėžinių ląstelių žūtį – apoptozę sukėlė naudodami ypač smarkiai praskiestas vaistines medžiagas: Ruta 200C, Carcinosinum 200C, Hydrastis 200C, Thuja 200C ir Thuja 1M. Išvadoje rašoma, kad tirtas labai praskiestų homeopatinių vaistų biologinis poveikis panašus į pradinių tinktūrų (urtinktūrų) biologinį poveikį.

Nepaisant atliekamų tyrimų, šiandien nėra iki galo žinomas tikslus didelio praskiedimo homeopatinių vaistų veikimo mechanizmas. Tačiau tai tik laiko klausimas, nes, tobulėjant analizės metodams, vystantis techninėms galimybėms, atsiranda naujų galimybių įrodyti iškeliamų hipotezių teisingumą.

Ar verta abejoti homeopatinių preparatų poveikiu dėl to, kad dar nėra žinomas tikslus jų veikimo mechanizmas?

Noriu priminti, kad šiandien nėra žinomas tikslus veikimo mechanizmas ir kai kurių tradicinės medicinos vaistų, fitopreparatų, dar daugiau – įprastų su maistu patenkančių medžiagų. Pvz., antocianinų – polifenolinių junginių, kurie vaisius ir uogas nudažo nuo raudonos iki violetinės spalvos (braškės, mėlynės, kt.). Laboratorijose atlikti tyrimai rodo, kad antocianinai – stiprūs antioksidantai ir organizmo ląstelėse sukelia daugybę teigiamų poveikių. Tačiau kiti šių dienų tyrimai įrodo, kad jie ribotai patenka į ląsteles. Dar daugiau, patekę į virškinamąjį traktą, dauguma jų dalinai suskaidomi. Ar dėl to, kad nėra žinomas tikslus antocianinų poveikio (t.y. stabilumo organizme, pasisavinimo ir sukeliamo biologinio poveikio) mechanizmas, nustosime valgyti serbentus, mėlynes ar vyšnias?

Taigi dar kartą sustokime prie klausimo: ar homeopatinis gydymas veiksmingas?

Šiuo atveju būtų teisinga paklausti: ar visada veiksmingas gydymas tradiciniais medikamentais? Ar visada veiksmingas gydymas fitopreparatais?

Panagrinėkime paprasčiausią situaciją: sušalome, blogai jaučiamės ir, norėdami greitai pasveikti, susirandame antibiotiko pakuotę. Jei ligos priežastis – antibiotikui jautrios bakterijos, liga bus greitai įveikta. Tačiau jeigu nejautrios – būklė nepagerės. Jei ligos priežastis – virusinė infekcija, pagerėjimo taip pat nesulauksime. Taigi 2-iem iš 3-jų išnagrinėtų atvejų antibiotikas bus neveiksmingas, o mes vis dėlto teigiame, kad jis yra efektyvus preparatas, tik reikia žinoti, kokiais atvejais jo reikia vartoti.

Noriu pabrėžti, kad PSO Europos sveikatos politikos dokumente „Sveikata visiems XXI amžiuje“ skelbiama, kad visų Europos šalių vyriausybių tikslas – sveikata visiems. Šiam tikslui pasiekti gydytojai ir kitų medicinos specialybių atstovai turėtų suvienyti fitoterapijos, homeopatijos, moderniosios medicinos žinias ir padėti pagrindus kompleksinei medicinai. Taigi homeopatiniai preparatai yra įtraukti į Europos farmakopėją ir yra visateisiai vaistai.

Pagalba mažyliui

TAIP PAT SKAITYKITE