Ne tik aistringi pirtininkai, bet ir mėgėjai žino, jog tikros pirties esmė neatsiejama nuo svarbiausio jos palydovo – aromatingos, sveikatinančios, žvalumą bei gausybę kitų malonumų dovanojančios vantos.
Tikrina liežuviu
Žinovai juokauja, jog bene vienintelis netinkamas augalas vantoms rišti yra Sosnovskio barštis. Išties gamta dovanoja apsčiai medžiagos šiam ypatingam pirties atributui. Tad patyrę pirtininkai sako, jog svarbiausia, kad vanta būtų surišta su meile, geromis mintimis ir linkėjimais, tinkamoje vietoje bei, žinoma, tinkamu laiku.
Lietuviškos pirties bičiulių draugijos pirmininkas Egidijus Žukauskas neneigė, kad būtent dabar pats metas šaltajam sezonui ruošti beržines vantas.
„Beržo šakelės rišamos tada, kai paskutinis jų lapelis yra subrendęs. Žinoma, nelygu, kur medis auga – prie vandens, tankynėje, ar saulėtoje vietoje – nuo to priklausys jo lapų subrendimo laipsnis”, – aiškino pašnekovas.
Specialisto teigimu, beržines vantas galima rišti iki tol, kol medžio lapai „išvirkščioje” pusėje pasidarys šiurkštūs. „Kad lapelis nebe švelnus, galima pajusti perbraukus pirštais ar liežuviu”, – patarė specialistas.
Nuo medžių iki žolių
E.Žukauskas vardijo, jog pirmoje vasaros pusėje džiovinimui rišamos ir liepų, šermukšnių, klevų bei daugelio kitų medžių vantos. Išimtis – ąžuolas. Jo metas įprastai išmuša rugpjūtį, rugsėjį.
Pašnekovas pridūrė, jog dabar tinkamas metas ir žolinėms vantoms rišti – žoliniai augalai rišami jų žydėjimo piko metu. Itin aromatingos bus kiečių, pelynų, ramunėlių šluotelės. Taip pat ypač tinkama medžiaga žolinėms vantoms rišti – bitkrėslės, kraujažolės, levandos, paparčiai.
E.Žukausko patarimu vantas reikėtų rišti taip, kad būtų patogu paimti į delną, taipogi kad jos nebūtų per plačios ir sunkios. Priešingai pėrimasis prilygs sunkiam darbui. Antai beržinėje vantoje gali būti apie 40 šakelių.
Vantos vytelių ilgis priklauso nuo to, kam ji bus skirta.
„Jei ja vanos kitas žmogus, ilgis turėtų siekti maždaug nuo alkūnės linkio iki pirštų. Jei bus skirta sau pačiam vanotis, turėtų būti ilgesnė”, – aiškino pašnekovas.
Pradėti – nuo viršūnėlių
Rišant beržinę vantą E.Žukauskas patarė tai daryti dedant šakelę prie šakelės ne nuo kotelio, o nuo viršūnės.
„Taip sudėliosime labai dailią vantą, o jau surišus kotelius beliks juos apkarpyti sodo žirklėmis, dar apskabyti netikėtai išsikišusias šakeles”, – dėstė patyręs pirtininkas.
Kad vantos būtų kvapnios, neįsimestų pelėsis ar, priešingai, neperdžiūtų, labai svarbu jų džiovinimo bei laikymo sąlygos. Pasak E.Žukausko, vantoms kenkia tiek aštrūs tiesioginiai saulės spinduliai, tiek drėgmės perteklius.
„Išdžiovinus vantą negalima jos palikti kabėti palėpėje, kur prapučiama vieta. Nes vėjas išpūs ir kvapą, liks tik lapai ir koteliai”, – net į patyrusių pirtininkų klaidas dėmesį atkreipė pašnekovas.
Jau išdžiovintas vantas reikėtų sudėti į orui pralaidžius maišus ar dėžes, laikyti sausoje vietoje, kurioje nėra intensyvių pašalinių kvapų, kad šie neįsigertų.
Laiko šaldikliuose
E.Žukausko teigimu, dabar tarp pirties mėgėjų populiarėja šaldytos vantos – daugelis pirtininkų tam reikalui yra net specialiai įsigiję šaldiklius.
„Šviežiai susirišta vanta suvyniojama į skaidrią maistinę plėvelę, kad nepapultų oro, ir dedama į šaldiklį. Prieš pat pirtį ji penketą minučių paliekama kambario temperatūroje atšilti. Tokia vanta kvepės taip pat, kaip tuo metu, kai buvo surišta”, – tikino pašnekovas.
Kaip ir renkant vaistažoles, medžiagos vantoms reikėtų dairytis atokiai nuo kelių, kaip įmanoma švaresnėse vietose. Skabomos apatinės sveikų medžių šakelės, o ne nušienaujama viskas, kas įmanoma. Šakelėms genėti geriausia naudoti sodo žirkles.
E.Žukausko teigimu, vantų paruošimas reikalauja nemažai triūso ir laiko. Pašnekovo skaičiavimu, per dieną galima surišti viso labo 10–15 beržinių vantų. Tačiau savo rankų darbas vertas didelių pastangų.
„Atrodo, kad nusipirkti lengviau, bet sava surišta vanta yra nepakeičiama”, – tvirtino specialistas.
Dilgėlių galia
Nors tradicinės beržinės, ąžuolų, klevų, uosių vantos neužleidžia pozicijų, tačiau nemažai gerbėjų turi ir iš šermukšnių, ievų, liepų šakelių rištos vantos.
Kiek egzotiškesnės, pirties gurmanams skirtos alyvų, jazminų, obelų, kaštonų, tuopų, serbentų, vantos.
E.Žukausko teigimu, visžalės kadanginės vantos gali būti rišamos bet kuriuo metu, tačiau jų negalima džiovinti.
„Surišus kadagio vyteles reikia keletą kartų nušutinti ir paplakti į pirties plautą – tada aštrūs spygliukai suminkštėja ir vanta pasidaro kaip šilkas”, – aiškino pašnekovas.
Vis dėlto periantis šiuo kadaginiu „įnagiu” reikėtų paisyti tam tikrų taisyklių.
Daugelis pirties procedūrų gerbėjų neišsiverčia ir be dilgėlių. Jas prieš naudojant patariama nušutinti. Dilgėlių kempine trinami sąnariai, stuburas, reumatinės vietos. Ši procedūra puikiai atgaivina, ilgam suteikia energijos.
Derinama kaip vynas
Pasak E.Žukausko, rišant vantas nereikėtų bijoti paeksperimentuoti, pavarijuoti skirtingomis medžiagomis. „Tai kaip vyno derinimas su maistu”, – šyptelėjo pašnekovas.
Štai ąžuolo šakelės puikiai derės su pelyno. Yra ir vadinamosios trejų devynerių vantos – jos atitinkamai rišamos iš devynių skirtingų rūšių žolinių augalų.
„Kiekviena vanta turi savo kvapą, o kiekvienas žmogus turi savo medį, augalą. Čia jau prasideda energetiniai dalykai. Vyrams labiau patinka stipresnės – ąžuolinės, uosinės, šermukšnio, o moterys paprastai labiau mėgsta liepų, beržų, ievų vantas, kurios yra kvapnios, balina odą”, – pastebėjimais dalijosi E.Žukauskas.
Ypatingosios vantų savybės:
Beržinė
Beržo lapuose yra eterinio aliejaus, raugų, vitamino C, provitamino A. Neatsitiktinai žmonių, vieną du kartus per savaitę besiperiančių beržine vanta, oda elastinga, lygi ir dailios spalvos.
Beržinė vanta padeda skaudant raumenims, ypač norint juos atpalaiduoti po fizinių pratimų. Gerai valo odą, greitina žaizdų, nubrozdinimų gijimą. Taip pat gerina nuotaiką, ramina. Jos praplečia mažuosius bronchus, todėl išsipėrus lengva kvėpuoti. Beržinė vanta ypač rekomenduojama ką tik metusiems rūkyti, taip pat sergantiems astma. Vantų nuoviras naudingas galvos odai: stiprina plaukus ir naikina pleiskanas.
Ąžuolinė
Ąžuolo lapuose yra daug rauginimo medžiagų. Nuovirais gydomos kai kurios odos ligos, stabdomas kojų prakaitavimas. Daugelį amžių ąžuolo vanta naudojama ir pėrimuisi, ir gydymuisi. Ąžuolo skleidžiamas aromatas ne tik gerina nuotaiką, bet ir yra priešuždegiminė priemonė. Liaudies medicina teigia, kad ąžuolinės vantos padeda sergant reumatu. Taip pat stabdo per didelį arterinį spaudimą. Todėl ąžuolinės vantos rekomenduojamos sportininkams ir linkusiems į hipertoniją.
Spygliuočių
Tokiomis vantomis nepatartina naudotis tiems, kurių oda labai švelni ir jautri. Švelnių kūno vietų (pilvo, vidinių šlaunų pusių) patartina apskritai neperti. Keletą spygliuočių šakelių galima pridėti prie beržinės ar ąžuolinės vantos, tada poveikis bus švelnesnis.
Eglinė vanta mažina reumatinius, galvos skausmus, gerina miegą, skatina prakaitavimą. Kadaginė paprastai nenaudojama kaip pagrindinė – ji itin tinka pėrimosi procedūros pabaigai, kai kūnas yra pakankamai įkaitęs ir atsipalaidavęs, suteikdama nepakartojamo adatinio masažo pojūtį. Kadagio gydomosios savybės – atpalaiduoja, padeda gydyti nervų, odos, peršalimo ligas.
Liepų
Kaip ir liepžiedžių arbata, liepų vanta nepamainoma peršalus. Puikiai šalina galvos skausmą, mankština kepenis (varo šlapimą), skatina prakaitavimą (norintiems atsisakyti nepageidaujamo viršsvorio). Taip pat valo odą, suteikia jai skaistumo ir grožio.
Kitos
Ievų vanta ypač gelbsti sergant gripu, geriausiai kovoja su bakterijomis.
Lazdynas stiprina dvasines žmogaus jėgas, padeda įveikti stresą.
Uosio vanta išlaisvina nuo neigiamos energijos, ramina nervų sistemą.
Žydinčios obelies vanta gydo depresiją, atnaujina fizines jėgas.
Juodųjų serbentų vanta – viena aromatingiausiųjų, relaksuojanti, gydanti odos ligas.
Jazmino žiedų vanta stiprina jausmus, naudojama atsipalaidavimui.
Drebulinė vanta gerai varo prakaitą, mažina stresą.
