Kauniečių šeima patyrė šoką, kai sunkios ligos kamuojamai Ievai Kričenaitei staiga buvo liepta dingti iš garsios sanatorijos.
Esą jos gydymas per brangiai kainuoja.
„Mes – ne labdaros organizacija”, – nukirto Druskininkų „Draugystės” sanatorijos direktoriaus pavaduotoja Danutė Jankauskienė ir išjungė telefoną.
40 kilogramų tesveriančios 20-metės ligonės motina Dalia Kričenienė veltui aiškino, kad sanatorijai tereikia raštu kreiptis į ligonių kasas ir už brangius vaistus būtų sumokėta papildomai.
Pokalbis su viena „Draugystės” vadovių buvo baigtas.
Medikė netgi nepasivargino paskambinti D. Kričenienei sanatorijos telefonu – ji sutiko kalbėtis tik ligonės mobiliuoju telefonu, kai toji sunkiai tramdydama ašaras surinko motinos numerį.
„Žmonės kačiuko neišmeta, o čia išmetė tokį ligonį. Metė kaip musę iš barščių: eik į gatvę ir dėkis kur nori”, – medikų žiaurumu stebėjosi Kaune pardavėja dirbanti D. Kričenienė.
Serganti Ieva neturi jėgų nešti daiktų. Ji nesiorientuoja svetimame mieste.
Nebūtų savarankiškai radusi net autobusų stoties, o ir pinigų bilietui iki Kauno nebūtų užtekę. Merginai nustatytas 25 proc. darbingumas.
Sunkią ligonę žaibiškai išrašiusi sanatorija nebepasiūlė netgi pietų.
Buvo susitarta iš anksto
D. Kričenienė prieš tai bent tris kartus skambino į „Draugystę” ir teiravosi, ar cistine fibroze serganti duktė galėtų ten apsistoti, pasibaigus gydymui Kauno klinikinėje ligoninėje.
Visus tris kartus moteris išgirdo teigiamą atsakymą.
Nekilo problemų ir tada, kai praėjusį antradienį tėvai nuvežė dukterį į sanatoriją.
Budinti gydytoja susitiko su Ieva jų akivaizdoje.
Dar trečiadienį ligonei buvo atliekamos paskirtos procedūros, bet ketvirtadienį iš pat ryto atėjusi direktoriaus pavaduotoja jai liepė kuo greičiau išvykti.
Veltui Ievos tėvai aiškino negalintys taip staigiai mesti savo darbų ir susitarti dėl automobilio.
Galų gale pavakare pavyko rasti giminaitę, kuri sutiko vykti į Druskininkus.
Nevalgiusi Ieva tris valandas jos laukė koridoriuje.
Nenorėjo rizikuoti
„Visada turi būti Jeanne d’Arc, kurią sudegina ant laužo, – „Lietuvos rytui” užuolankomis apie savo poelgį kalbėjo „Draugystės” direktoriaus pavaduotoja medicinos reikalams D. Jankauskienė. – Manote, lengva žmogų išmesti be niekur nieko? Visada galvoji, svarstai, ką daryti.”
Medikė tikisi, kad gal bent po šios istorijos bus sutvarkyta sistema, kaip kompensuoti vaistus sunkiems ligoniams. I. Kričenaitei buvo skirta vaistų, kurių vertė – 3 tūkstančiai litų, o jos kelialapio kaina – 2,5 tūkstančio litų.
„O kur dar maitinimas, slauga? Sanatorija būtų patyrusi nuostolių”, – aiškino viena „Draugystės” vadovių.
Pasak D. Jankauskienės, sanatorijos registratorė, kuri bendravo su Kričenų šeima, buvo nekompetentinga nuspręsti, ar priimti tokią ligonę. Tuo metu buvo ne darbo dienos, ir ji neturėjusi su kuo pasitarti.
Sanatorija prieš pusę mėnesio jau sumokėjo 1,5 tūkst. litų už sunkaus ligonio vaistus ir antrą kartą rizikuoti nenorėjo.
D. Jankauskienė tikino „Lietuvos rytą”, jog neoficialiai paskambinusi pažįstamai į ligonių kasas ji išgirdo, kad sunkių ligonių vaistų fondo nėra ir nežinia, kas turės jų gydymui būtinus vaistus kompensuoti.
„Buvau patekusi į nepavydėtiną padėtį: direktorės nėra, nėra kam spręsti”, – guodėsi medikė.
Klastojo dokumentus?
Bet iš pradžių D. Jankauskienė apskritai neigė, kad I. Kričenaitė buvo jų sanatorijoje užregistruota, ir tvirtino, kad jai buvo leista tik nemokamai pernakvoti.
Įrašai apie ligonės atvykimą antradienį, nakvynę ir visą trečiadienį atliekamas procedūras kažkur dingo.
I. Kričenaitė pasakojo, kad jai grąžintas ligonių kasų kelialapis buvo išplėštas iš ligonio istorijos, jame tušinuku buvo užbrauktas jos ligos istorijos numeris.
Šį dokumentą buvo užpildžiusi budinti gydytoja prieš dvi dienas.
Be to, gydytoja pareikalavo grąžinti procedūrų kortelę, įrodančią, kad ligonė tikrai buvo gydoma jų sanatorijoje.
Vėliau registratorė dar keliskart skambino ir reikalavo kortelės.
I. Kričenaitė pasakojo, kad vos jai grąžinus kortelę ir grįžus į kambarį iš karto pasirodė medicinos sesuo ir liepė kuo skubiau susirinkti daiktus ir išeiti.
„Nedarykite klounados”, – nukirto D. Jankauskienė, kai „Lietuvos rytas” pasiteiravo, kodėl šioje sanatorijoje nakvoja ir vaikšto į procedūras neregistruoti asmenys.
Nuostoliai bus dengiami
„Kaip galima žmogų, sergantį tokia liga, varinėti? Reikia džiaugtis, kad ji iš viso dar gyvena”, – kalbėjo Druskininkų sanatorijos „Eglė” medicinos direktorius Arvydas Balčius.
Iš „Draugystės” išvarytą Ievą sutiko priimti „Eglė”, kai mergina buvo atvežta į šią sanatoriją.
A. Balčius pasakojo, kad jau kitą dieną susėdę medikai tarėsi tol, kol rado sprendimą, kaip I. Kričenaitę gydyti patiriant kuo mažiau nuostolių.
Buvo nutarta savo sąskaita apnakvindinti, maitinti ir pervesti į ambulatorinį gydymą, kad ligonių kasos galėtų mokėti už jos vaistus.
Patirtus nuostolius sanatorija dengs iš pelno, gauto už komercinių ligonių gydymą.
Teisinosi interneto klaida
Rasa Biekšienė, Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos departamento vyriausioji specialistė:
„Draugystės” sanatorija neturėjo teisės atsisakyti gydyti I. Kričenaitę dėl to, kad jos gydymas toks brangus.
Sanatorijos administracija privalėjo susisiekti su Ligonių kasa, nes brangūs vaistai perkami centralizuotai ir druskininkiečiai jų tiesiog negalėjo turėti.
Tačiau man buvo paaiškinta, kad internete įsibrovė klaida ir, nors buvo nurodyta, kad „Draugystėje” yra laisvų vietų, jų iš tikrųjų nebuvo. Todėl atvykusiai I. Kričenaitei teko ieškotis kitos sanatorijos.”
Ministro įsakymas jau pasirašytas
Lijana Kazlauskienė, Lietuvos cistinės fibrozės asociacijos pirmininkė:
„Istorija tikrai kraupi. Ligonis – ne koks benamis šuo, kurį galima išmesti. Be to, dėl I. Kričenaitės atvykimo buvo susitarta iš anksto.
D. Jankauskienė turėjo pati oficialiai kreiptis į ligonių kasas ir prašyti kompensuoti vaistus, nes cistinė fibrozė įrašyta į retų ligų sąrašą.
Ministro įsakymas, apibrėžiantis visus cistinės fibrozės gydymo vaistais niuansus, jau pasirašytas, šiomis dienomis turi pasirodyti „Valstybės žiniose” ir įsigalioti.
Tačiau kai apie tai pranešiau D. Jankauskienei, ji atsakė verčiau palauksianti to „Valstybės žinių” numerio.”
Ligoniai gyvena labai trumpai
Lietuvoje sergantys cistine fibroze gydomi tik iki 18 metų, o sulaukę pilnametystės jie nebegauna kompensuojamųjų vaistų ir po kelerių metų miršta.
Be vaistų plaučiai supūliuoja ir žmogus uždūsta. Šia liga sergantis žmogus Lietuvoje gyvena vidutiniškai 21 metus. Europos Sąjungos šalių vidurkis – 30-35 metai.
Lietuvoje cistine fibroze serga apie 90 žmonių.
Vienas sergančio cistine fibroze ligonio lovadienis kainuoja tiek, kiek, pavyzdžiui, aštuoniolikos, sergančių astma.