„Daktare, padarykite stebuklą”, – neretai prašo skausmo iškamuoti ligoniai. Kartais Klaipėdos universitetinės ligoninės Skausmo skyriaus vedėjui Albertui Albertjanui toks stebuklas pavyksta – pacientas nuo skausmų išvaduojamas jau po pirmojo susitikimo. Tačiau sunkiausia, kai žmogus tikisi, o stebuklas neįvyksta, atviras skausmo specialistas. Tad lieka tikėti tik Aukščiausiojo valia.
– Skausmo skyrius uostamiestyje įkurtas prieš šešerius metus. Kas per tą laiką pasikeitė?
– Prieš šešerius metus toks skyrius buvo naujovė. Nelabai kas suprato jo paskirtį. Dabar požiūris pasikeitė: apie skyrių žino ir pacientai, ir kolegos. Pastebiu, kad dabar ligoniai gauna adekvatesnį gydymą nei anksčiau. Gerokai prasiplėtė nuskausminamų vaistų pasiūla. Jie veikia efektyviau ir turi mažesnį šalutinį poveikį.
– Kokius ligonius gydote?
– 10–20 proc. Skausmo skyriaus ligonių sudaro onkologiniai, toliau – kenčiantys dėl skeleto-raumenų, sąnarių, galvos ar kitokio pobūdžio skausmų. Daugiausia pacientų čia patenka dėl lėtinių skausmų, susijusių su nugara, stuburu, kai liga paūmėja arba skausmas nepasiduoda gydymui.
Viena, kai skausmas yra kaip ūmios ligos ar traumos simptomas – su tokiu lengva kovoti. Kitas dalykas – lėtinis skausmas. Dabar šios dvi skausmų rūšys griežtai atribojamos.
Kai skausmas tęsiasi apie tris mėnesius, jis tampa lėtinis. Tada į procesą įsijungia receptoriai, kurie anksčiau neveikė. Skausmas tampa aštresnis, mažiau pakenčiamas ir sunkiau valdomas. Jis tampa kaip lėtinė liga, nors Lietuvoje ji dar nėra įtraukta į Ligonių kasų ligų sąrašą. Bet toks požiūris egzistuoja užsienio šalyse.
Lėtinio skausmo gydymas dažniausiai būna kompleksinis: konservatyvus, su medikamentais, skausmo blokadomis.
– Kam reikalingi skausmo specialistai, jei dabar pilna vaistų nuo skausmo – reikia tik išsirinkti, kuriuos gerti: stipresnius ar silpnesnius?
– Geras klausimas. Skausmas – subjektyvus jausmas. Jį matuojame vizualine analogine skale arba ligonis jį apibūdina žodžiais, išduoda jo veido išraiška. Į skausmo definicijas įeina ir emocinis faktorius. Pavyzdžiui, pažeidimo toje vietoje nėra, bet skauda. Skausmas nėra toks paprastas reiškinys, kaip kartais galvojama.
Skausmas, ypač lėtinis, labai glaudžiai susijęs su centrine nervų sistema. Susinervinus, patyrus neigiamų emocijų skauda stipriau ir skausmas praeina sunkiau.
Kartais gydai ligonį, padarai viską, kas įmanoma, o ryškaus rezultato nėra. Nerviniai dirgikliai neleidžia žmogui atsipalaiduoti, tad siunčia impulsus į centrinę nervų sistemą, atsiranda dirglumas. Praėjus stresui, nuslūgsta ir skausmas. Tad emocionalus faktorius atlieka didelę reikšmę.
– Šiandieniniame gyvenime netrūksta įtampos ir stresų. Gal tai apsunkina gydymą?
– Kai studijavau, mums dėstęs neurologas sakydavo: visos ligos nuo nervų. Tada dėstytojas kėlė šypseną, o dabar iš savo patirties įsitikinu, kad jis buvo arti tiesos.
Stuburo patologijų dabar daugėja. Armėnai turi posakį „sulaužė stuburą” – taip sakoma apie žmogų, kuris persidirba arba patiria sukrečiantį gyvenimo įvykį. Organizmas neatlaiko emocinio streso ir nukenčia silpniausioji jo vieta, o juosmuo – gana pažeidžiamas. Šis posakis turbūt ne šiaip sau atsirado. Beždžionės tokių problemų neturi kaip žmonės. Dar prisideda nejudrus gyvenimo būdas, neigiamos emocijos, dideli darbo krūviai. Pas mus daug negatyvo, nors gyvename gražioje šalyje, kur daug gerų ir gabių žmonių.
– Gal jūs savo pacientus gydote ir žodžiu?
– Žodžiu turi gydyti kiekvienas gydytojas. Jau įėjus į mediko kabinetą, turi palengvėti. Bet taip negali būti, kai gydymo įstaiga kaip didžiulis fabrikas, kur pacientai eina vienas po kito. Nors kartais ir vienas žodis gali labai daug. Aš už kiekvieną savo pacientą mintyse sukalbu maldelę, kad Aukščiausiasis padėtų jam pasveikti.
– Vienas iš skausmo malšinimo būdų – morfijus. Kai kuriems šis gydymo būdas prilygsta mirties nuosprendžiui, kiti baiminasi priklausomybės. Kiek pagrįsti šie nuogąstavimai?
– Tai mitas, kurį kartu su kolegomis skausmo specialistais stengiamės išsklaidyti. Morfinas – stiprus analgetikas. Įprastai jis leidžiamas onkologiniams ligoniams, tačiau ne tik jiems. Onkologinių ligų sukeltas skausmas – daugialypis, kylantis iš įvairių audinių. Skausmo impulsai eina ne iš vienos vietos, tad ir kiekviena vaistų grupė atitinkamai jį veikia. Bet morfinas sunkiai gydo neuropatinius skausmus.
Jei žmogui liko gyventi keli mėnesiai, juokinga kalbėti apie priklausomybę. Priklausomybė narkotikams yra psichologinio pobūdžio. Kodėl niekas nebijo priprasti prie migdomųjų? Priklausomybės rizika gali būti 0,02 proc. ligonių. Bet tai negresia, jei vaistai skiriami tinkamai. Tad dozes griežtai turi skirti gydytojas.
– Ar lietuviai – kantrūs pacientai?
– Taip, bet tai tik apsunkina gydymą. Daug būna apleistų, ilgai kentusių skausmą ligonių. Jiems sunkiau padėti arba gydymas neduoda trokštamų rezultatų. Skausmas – neigiama emocija. Jei jis ilgai trunka, atsiranda psichologiniai niuansai. Tad skausmą būtina gydyti. Kuo anksčiau ligonis kreipiasi, tuo pagalba būna efektyvesnė.
