Gudručio vaistinė

Rapsai pavojingi sveikatai: piktas gandas ar realybė?

Pastaruoju metu į dažną elektroninio pašto dėžutę atkeliavusi rapsų aliejų kompromituojanti informacija sukėlė nerimą ne vienam, šį aliejų vartojančiam kasdieniam maistui gaminti. Kaip ir dauguma kitų šiukšlių, kurie kaip virusai sklinda iš vienos pašto dėžutės į kitą.

„Šiandien rapsų aliejus yra vienas labiausiai vartojamų riebalų ir rapsų pramonės atstovai bando ji pateikti kaip labai gerą ir sveikatai naudingą produktą. Aš pats anksčiau vartojau šį aliejų ir maniau, kad jis yra labai sveikas, kol maždaug prieš metus sužinojau tikrą tiesą apie rapsus”, – rašo laiške anonimas.

O ta tiesa apie rapsus, teigiama laiške, kelianti nerimą, nes rapsai esą labai toksiški garstyčių šeimos augalai. Dėl to, kad jie turį mirtinų nuodų – eruko riebiųjų rūgščių, dėl kurių laukinių rapsų neliečia jokie vabzdžiai. Dabar žemdirbių auginami rapsai esą išvesti iš toksiškų laukinių rapsų, taip sumažinant pavojingos rūgšties kiekį.

Maža to, laiške gąsdinama, kad visi rapsai yra genetiškai modifikuoti. O kad rapsų aliejus būtų pripažintas kaip saugus vartoti, didžiausi rapsų augintojai papirkę Pasaulio sveikatos organizaciją.

Anonimas perspėja, kad rapsų aliejus gali būti vadinamas „canola” ar „kanola”, gali būti užslėptas kaip daržovių aliejus.

Pasak laiško teiginių, ilgai vartojant rapsų aliejų galima susirgti plaučių, širdies ligomis, glaukoma, anemija, vėžiu, o tam tikros jame esančios rūgštys sugadina apsauginį nervų sluoksnį (mieliną). Ir taip toliau, ir baisiau.

„Kad rapsų aliejų būtų įmanoma vartoti maistui, jis turi būti labai rafinuotas, dažnai naudojant įvarius pavojingus chemikalus. Nes kitaip jis būtų labai neskanus. Tačiau dauguma perdirbėjų, norėdami išgauti kuo daugiau aliejaus ir taip gauti daugiau pelno, naudoja pigius rafinavimo metodus ir procesą atlieka labai aukštoje temperatūroje. Taip aliejus tampa labai panašus į hidrogenizuotus riebalus ir dar pavojingesnis sveikatai. O jei dar naudosi ir kepimui – tai jau visiškas nuodas”, – gąsdinama laiške.

Beje, įvairūs negatyvią nuomonę apie šį aliejų formuojantys gandai sklandė ir anksčiau.

Lietuvos grūdų ir rapsų augintojų bei perdirbėjų asociacijos pirmininkas ūkininkas Romas Majauskas tvirtos nuomonės apie rapsų aliejų sakė neturįs, nes esą niekada negali žinoti, iš kokių rapsų jis išspaustas. Jei išspaustas iš švarių, išvalytų, genetiškai nemodifikuotų, mažai eruko rūgšties turinčių (būtent tokias veisles auginantys Lietuvos ūkininkai) rapsų – tokį aliejų, jo nuomone, vartoti esą sveika.

„Panašu į piktą pokštą”

Andrejus GAIDAMAVIČIUS, Lietuvos žaliųjų judėjimo biologas

Internetu platinamas tekstas panašus į piktą pokštą. Ir autorius pasiekė savo – kaip virusas plinta per žmonių elektroninio pašto dėžutes, skleisdamas vos ne paniką. Labai lengva apgaudinėti žmones, kurie mažai nutuokia apie biologiją. Vien jau pasakymas, kad visi rapsai yra genetiškai modifikuoti, kompromituoja visą rašinį. Lietuvoje ūkininkai augina daug rapsų, bet niekas neaugina genetiškai modifikuotų. Jeigu taip būtų, tai ūkininkai privalėtų kiekvienais metais pirkti sėklas iš biotechnologijų kompanijos ir mokėti jai patentinį mokestį (visi genetiškai modifikuoti augalai yra užpatentuojami, antraip biotechnologijų kompanijoms nebūtų prasmės juos kurti ir gaminti, jeigu tokiu būdu iš ūkininkų negalėtų susirinkti šio augalo „nuomos mokestį”). Žinoma, rapsų aliejus nėra toks geras, kaip saulėgrąžų, alyvuogių, linų. Bet rapsai tikrai nėra mirtinai nuodingi, toje bastutinių, arba kryžmažiedžių (ne garstyčių), šeimoje apskritai nėra mirtinai nuodingų augalų. Kita vertus, rafinuotas ar keptas aliejus nėra sveikas, bet čia jau nepriklauso nuo to, iš kokio augalo jis išspaustas.

„Pažeidimų nebuvo nustatyta”

Rita SADŪNAITĖ, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vyriausioji specialistė

Lietuvoje rapsų aliejus maistiniams tikslams pradėtas gaminti nuo 1986 m. Į Lietuvos rinką patenkančių maisto produktų tikrinimas vykdomas nustatyta tvarka ir periodiškumu. Dėl rapsų aliejaus pažeidimų nebuvo nustatyta. Rapsų aliejus gaminamas iš rapsų Brassica napus, Brassica campestris, Brassica juncea, Brassica tourfortii rūšių.

Rapsų aliejuje gerai subalansuotos nepakeičiamos polinesočiosios riebalų rūgštys (30 proc.), kurios nesintetinamos žmogaus organizme, turi mažiausią kiekį ribojamų sočiųjų riebalų rūgščių(8 proc.), pakankamai daug polinesočiųjų (62 proc.). Rapsų aliejus dėl didelio kiekio oleino riebalų rūgšties yra stabilus, tinka vartoti kepimui bei emulsijoms gaminti (majonezui, sviestui, margarinui). Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2008 m. atrinko 13 įvairių rūšių augalinio aliejaus mėginių cheminei taršai nustatyti, pagal tyrimų rezultatus, neatitikusių teisės aktų reikalavimus nebuvo nustatyta.

Genetiškai modifikuoto rapsų aliejaus Lietuvos rinkoje nerasta, tai patvirtina Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute atlikti tyrimai.

Eruko rūgštis natūraliai susidaro rapsų aliejuje, techniniams tikslams skirtame aliejuje jos randama iki 50 proc., maistui skirtame rapsų aliejuje turi būti ne daugiau kaip 2 proc. eruko rūgšties.

Canola aliejus paplitęs Šiaurės Amerikoje ir Kanadoje.

Daržovių aliejumi kartais vadinamas augalinių aliejų, skirtų kepimui, mišinys. Dažniausiai tokiu pavadinimu vadinamas kukurūzų, dygminų, arachio, rapsų, kokoso riešutų, saulėgrąžų mišinys.

Aliejaus gamybos metu leidžiama naudoti oficialiai leidžiamas chemines medžiagas, kurių galutiniame produkte turi nebūti, jos turi būti pašalinamos.

Vertingiausia maistui vartoti šalto spaudimo rapsų aliejų. Jis yra brangesnis, nes jo gamybos technologija yra brangesnė.

„Rūgšties kiekis kontroliuojamas”

Albertas BARZDA, Valstybinio aplinkos sveikatos centro direktoriaus pavaduotojas

Riebalai pagal kilmę yra skirstomi į gyvūninius ir augalinius. Gyvūniniai riebalai turi daugiau žmogui svarbių vitaminų A ir D, tačiau juose yra gana daug cholesterolio ir sočiųjų riebalų rūgščių, skatinančių aterosklerozę. Ypač svarbią reikšmę aprūpinant žmogaus organizmą antisklerotinėmis medžiagomis turi augalinės kilmės riebalai – aliejai. Viena iš antisklerotinių medžiagų, esanti aliejaus sudėtyje, yra polinesočiosios riebalų rūgštys. Rapsų aliejuje, palyginti su kitais augaliniais aliejais, yra mažiausias sočiųjų riebalų rūgščių kiekis – vos 6 proc. (palyginimui – saulėgrąžų aliejuje 11 proc., alyvų aliejuje 14 proc., sojų – 15 proc.), o polinesočiųjų – linolo 26 proc., alfa linoleno 10 proc. (alyvų aliejuje atitinkamai 8 proc. ir 1 proc.).

Rapsų aliejuje gali būti eruko rūgšties, kurios didesnis kiekis gali turėti neigiamą poveikį organizmui, tačiau šios rūgšties kiekis aliejuje yra kontroliuojamas tiek Lietuvoje, tiek ir Europos Sąjungoje. Eruko rūgšties didžiausios leidžiamos koncentracijos yra taikomos aliejams, riebalams ir jų mišiniams, taip pat ir sudėtiniams maisto produktams, į kuriuos pridėta aliejų, riebalų ar jų mišinių. Didžiausia leidžiama eruko rūgšties koncentracija minėtuose produktuose neturi būti didesnė negu 5 proc. bendro riebalų rūgščių kiekio.

Šiuo metu jau auginami rapsai, iš kurių pagamintame aliejuje yra dar mažesnis eruko rūgšties kiekis.

Healthy Feed

TAIP PAT SKAITYKITE