Gudručio vaistinė

Netektis nepamirštama, ji išgyvenama

Šeimos nario netektį patyrę žmonės nevienodai ilgai gydosi sielos randus. Artimo žmogaus mirtis – ne tik psichologinė trauma, bet ir socialinė, ekonominė problema. Kad nelaimės ištiktieji galėtų atsitiesti, visuomenė ir valstybė turi suprasti, kaip jie jaučiasi.

Kiekvieno skausmas didelis

Gyvenimas neįmanomas be praradimų ir netekčių. Ši visiems žinoma tiesa įgauna visiškai kitą prasmę, kai paliečia asmeniškai. Kai mirtis išplėšia žmogų, be kurio neįsivaizdavome savo gyvenimo.

Tėvams, matyt, nėra nieko baisiau, kaip netekti savo vaikų. Vaikams – vaikystėje prarasti tėvus. Žemė slysta iš po kojų ir vyrą  palaidojusiai žmonai, ir vyrui, netekusiam žmonos.

Mirtis sulaukus gilios senatvės laikoma natūraliu dalyku. Tačiau mirus vienam iš solidaus amžiaus sutuoktinių, kitas pasijunta labai vienišas ir nelaimingas. Jis ima kaltinti visą pasaulį dėl netekties, pakinta jo elgesys.

„Nėra tokių svertų, kuriais galėtume  pamatuoti skausmą. Netekus artimojo kiekvienam savas sielvartas yra didžiausias. Tačiau gebėjimas atsitiesti po artimojo mirties kiekvieno žmogaus labai individualus. Tai priklauso nuo žmogaus asmeninių savybių, palaikymo ir paramos iš aplinkos. Vieni žmonės jaučia poreikį nuolat kalbėti apie netektį, kiti,  atvirkščiai, užsisklendžia savyje ir kenčia, dar kiti – ieško kaltų. Bet visiems jiems reikalinga  pagalba”, – „Sekundei” sakė   Psichoterapijos ir psichoanalizės centro Panevėžio filialo vadovė, gydytoja psichiatrė Violeta Šimanauskaitė.

Kita vertus, artimojo mirties psichologiškai traumuoti žmonės dažnai gauna dar vieną smūgį – smarkiai pablogėja jų materialinė padėtis. Ypač jei miršta vienas iš darbingo amžiaus sutuoktinių, o kitas lieka vienas su keliais vaikais.

„Vaikus auginančios nepilnos šeimos, tarp jų ir našliai, labiausiai skursta”, – teigė Panevėžio rajono savivaldybės Globos ir rūpybos skyriaus vedėja Aldona Paškevičienė, remdamasi rajone atlikto skurdo lygio tyrimo rezultatais.

Palūžti neleido vaikai

34-erių metų Vesta M. (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinomi) jau ketveri metai po vyro tragiškos žūties viena augina 4 vaikus: du 14 ir 15 paauglius, 8 metų pradinuką ir 5,5 metų darželinuką.

Ir motina, ir vaikai jau šiek tiek apmalšino skausmą dėl vyro ir tėvo mirties. Vesta dabar jau gali be ašarų prisiminti, kaip jautėsi tada, kai būdama trisdešimtmetė liko viena su mažais vaikais ant rankų.

„Gyvenimas per akimirką apsivertė aukštyn kojomis. Skausmas, siaubas, baimė – viskas susimaišė, susipynė ir apraizgė mane lyg voratinklis. Aš nežinau, kaip būtų buvę, jei ne vaikai. Jie man neleido palūžti. Žinojau, kad privalau dėl jų suimti save į rankas, turiu jais pasirūpinti, nes niekas kitas už mane to nepadarys”,– „Sekundei” pasakojo moteris.

Jaunėliai vaikai buvo dar maži. Jie nesuvokė, kad tėtis niekada nebegrįš. Vesta guodžiasi, kad bent jie nepatyrė tokios psichologinės traumos kaip vyresnieji. Tėvas žuvo jų akyse.

Vestos vyras kartu su vyresniaisiais, tuomet 11 metų dukra ir 10 metų sūnumi, ėjo iš autobusų stotelės namo. Pro šalį lėkęs automobilis kliudė vyrą. Jis nuo patirtų traumų mirė. „Vyresniųjų vaikų psichinė būklė  man ilgai kėlė didelį nerimą. Jie tapo labai jautrūs, greitai pravirkdavo, užsisklendė savyje. Mėgindama prakalbinti, pralinksminti sulaukdavau priešiškos reakcijos”, – kalbėjo našlė.

Laikui bėgant vaikų dvasinė būklė pagerėjo, tačiau Vesta jaučia, kad širdies gilumoje jie vis dar gedi tėvo.

Skaičiuoja kiekvieną centą

Vestos vyras buvo pagrindinis šeimos maitintojas. Ji tuomet augino vaikus. Po vyro žūties moteris įsidarbino vienoje įmonėje ir dirbo iki krizės. Tačiau įmonė bankrutavo ir ji neteko darbo.

„Sodra” našlei ir jos keturiems vaikams kas mėnesį moka 720 litų. Kadangi Vestos vyras mirė jaunas, jo darbo stažas buvo nedidelis. Be to, daugiavaikio tėvo darbo užmokestis nebuvo solidus, taigi ir  jo „Sodrai” mokami  mokesčiai nedideli.

Šeima dar gauna socialines pašalpas, ES paramą maisto produktais. Vesta suskaičiavo, kad visas pajamas sudėjus į krūvą vienam šeimos nariui per mėnesį išeina 350 litų.

Moteris tikina, kad skrupulingai skaičiuojant kiekvieną litą pragyventi, nors ir sunkiai, galima.   Tiesa, prasidėję mokslo metai taip patuština šeimos kišenę, kad  iki kitų pašalpų ji nebeišsiverčia ir tenka skolintis.

Šiemet vyresnieji Vestos vaikai perėjo mokytis į miesto mokyklas. Paaugliai nori kuo mažiau iš bendraamžių išsiskirti drabužiais ar avalyne. Vaikai iš mamos nereikalauja nupirkti vieną ar kitą daiktą. Supranta, kad jos piniginė plona. Vesta pati kaip įmanydama stengiasi dėl vaikų.

Neseniai moteris susirado darbą. Nors ji priimta tik laikinai ir dirba tik dvi valandas per dieną, džiaugiasi ir tuo. „Mūsų šeimai kiekvienas papildomas litas yra paspirtis”,– paaiškino ji.

Vesta dėl vyro žūties iki šiol mina teismų slenksčius. Daugiavaikės šeimos tėvą partrenkusio automobilio vairuotojas nenori pripažinti savo kaltės.

Moteris dažnai pasvarsto, kaip jie gyventų, jeigu vyras būtų gyvas. „Galvoju ne apie materialinius dalykus. Man skaudžiausia, kad vaikai neteko to, ką jiems būtų davęs tėvas: meilės, rūpesčio,saugumo jausmo. Kad ir kaip stengiuosi, tėvo aš jiems neatstosiu”, – kalbėjo ji.

Reaguoja skirtingai

Panevėžio ligoninės vaikų psichiatrei Rūtai Kalkytei neretai tenka konsultuoti tėvų netektis patyrusius vaikus. Kai kurių psichinė būklė būna itin sunki ir tokius pacientus tenka guldyti į stacionarą.

Gydytoja sako, kad netektis vaikus dažnai traumuoja labiau nei suaugusiuosius, ypač jeigu ji staigi ir netikėta.

Tėvai ir kiti artimieji psichiatrų ir psichologų prašo patarti, kaip elgtis su vaikais netekties akivaizdoje, kaip su vaiku kalbėtis apie mirtį įvairiais amžiaus tarpsniais, kad jo dar labiau netraumuotų. Klausia, ar vežti jį į laidotuves.

Pasak R.Kalkytės, yra nustatyti bendri vaiko suvokimo apie mirtį principai, priklausantys nuo jo amžiaus.

Vaikai iki penkerių metų nesuvokia, kad mirtis nėra laikina. Šio amžiaus vaikai tiki stebuklais, egocentriškai suvokia pasaulį ir gali jaustis atsakingi už tėčio ar mamos mirtį.

Tokio amžiaus vaikai dar nemoka gerai savo jausmų išreikšti žodžiais. Jų išgyvenimai gali pasireikšti miego sutrikimais, šlapinimusi į lovą, užsitęsusiomis somatinėmis ligomis, sustiprėjusiu prieraišumu prie likusio gyventi tėvo, nuolatinis dėmesio ir globos reikalavimu.

Penkerių – dešimties metų vaikai jau suvokia mirtį kaip negrįžtamą išsiskyrimą su mama ar tėvu. Jie gali jausti stiprų poreikį palaikyti ryšį su mirusiuoju, dažnai apie jį galvoja, sapnuoja. Gali įsivaizduoti esantys jo stebimi. Pavojaus ženklai, rodantys, kad vaikai sunku susigyventi su netektimi, – pasikartojančios elgesio, mokymosi problemos, išsiblaškymas.

Nuo dešimties metų iki paauglystės vaikai į netektį reaguoja labiau individualiai. Jie gali pulti  į neviltį ir  mėginti apsimesti, kad yra stiprūs. Suaugusieji turėtų sunerimti, jei pastebi, kad vaiką apėmusi depresija, sumažėjęs jo domėjimasis mokykla, draugais, žaidimais ir kitais dalykais, kurie jam anksčiau buvo svarbūs.

Vaikų psichiatrė sako, jog vis dėlto negalima tvirtinti, kad maži vaikai lengviau išgyvena tėvo ar motinos netektį, o vyresni – labiau. Pasak jos, kiekvienas vaikas skirtingas ir labai individualiai reaguoja.

„Tai priklauso nuo jo charakterio savybių, ryšio su mirusiuoju, pagaliau pagalbos, kurią gauna iš aplinkos”, – kalbėjo R.Kalkytė.

Reikia leisti gedėti

Vaikai, kaip ir suaugusieji, gedi. Tai yra natūralu. Gydytoja pabrėžė, jog labai svarbu atpažinti vaiko siunčiamus ženklus, kad jam reikalinga pagalba.

Keletą savaičių po mirties vaikas gali neigti mirties faktą, bet ilgalaikis neigimas gali reikšti, kad vaikas turi rimtų psichologinių problemų. Gydytojai pataria neversti dalyvauti vaiko laidotuvėse, jeigu jis bijo. Jis galėtų kartu pasimelsti šarvojimo salėje, bažnyčioje.

„Kai vaikas suvokia mirties faktą, jis liūdi. Labai svarbu  paskatinti jį išreikšti savo jausmus”,–  kalbėjo psichiatrė.

Kartais vaikai pyksta, kad mirė mama ar tėtis. Tai yra natūrali reakcija. Vaikas savo pyktį gali nukreipti į aplinkinius, žaisti agresyvius žaidimus. Dėl to nereikėtų labai jaudintis, jeigu tai neužsitęsia. Mažesni vaikai gali susigalvoti, kad jų artimas žmogus mirė dėl jų kaltės.

Suaugusieji jaunesnio amžiaus vaikams turėtų kuo suprantamesniais žodžiais paaiškinti, kas atsitiko ir kas  yra mirtis. Nereikėtų vaikams sakyti, kad, pavyzdžiui, senelis miega, o močiutė išėjo toli toli.

Bet kokio amžiaus vaikus reikėtų skatinti išsakyti savo jausmus ir pasidalyti jais su savaisiais. Jeigu artimas žmogus ilgai ir sunkiai serga, derėtų pasikalbėti su vaiku apie tai, ką jis jaučia, dar prieš ligonio mirtį.

Vaistais netekties nenuslopinsi

Kaip  vaikai, taip ir suaugusieji labai skirtingai išgyvena artimojo netektį. Psichiatrė V.Šimanauskaitė sakė, kad klaidinga manyti, jog piliulės numalšins sielvartą. Jos gali padėti tam tikrais atvejais ir tam tikrą laiką, kai žmogų sielvartas visiškai užvaldo.

Tačiau paskui vis tiek tenka išgyventi netektį savo jėgomis. „Geriausias gydytojas – laikas”, – mano gydytoja. Aplinkiniai netektį išgyvenantį žmogų turėtų palaikyti – leisti jam išsikalbėti, išsiverkti, tačiau neleisti visiškai pasinerti į sielvartą. Gedinčiojo galima paklausti, kaip jis mano, kaip mirusysis norėtų, kad jis elgtųsi.

Psichologai ir psichiatrai pabrėžia, kad po artimo žmogaus mirties ypač sunkus periodas būna po laidotuvių. Tuo laikotarpiu geriau, jei gedintysis neliktų vienas su savo mintimis.

Kai kurie žmonės netektį sėkmingai išgyvena patys, kitiems reikalinga specialistų pagalba. Deja, neretai sielvarto apakinti žmonės nesugeba įvertinti savo psichinės būklės. Todėl jų artimieji turėtų juos paskatinti ieškoti pagalbos.

Kai kuriose gydymo įstaigose yra organizuojamos savigalbos grupės išgyvenantiesiems artimojo netektį.

Dirbusiųjų atžalas remia „Sodra”, nedirbusių – valstybė

Vaikams, kurie neteko vieno iš darbingo amžiaus tėvų, turėjusio teisę į valstybinio socialinio draudimo pensiją  ar ją jau  gavusio, „Sodra” moka našlaičių pensijas.

Jos mokamos, iki vaikas baigs vidurinę mokyklą arba kol sulauks 24 metų, jeigu mokosi dieniniame skyriuje. Taip pat jas gali gauti mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais iki pilnametystės ir jeigu nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi.

Vienam vaikui priklauso pusė tėvo (motinos) gautos pensijos. Jeigu velionis buvo darbingo amžiaus ir pensijos negavo, „Sodra” apskaičiuoja, kokio dydžio jam priklausytų netekto darbingumo pensija, kaip netekusiam 60–70 procentų darbingumo (anksčiau prilygtų 2 grupės invalidumui). Vaikas gautų 50 procentų tos pensijos.

Jeigu velionis augino du vaikus – jie pensiją dalijasi lygiomis dalimis, t.y. po 50 procentų. Jeigu našlaičiais liko 3 ir daugiau vaikų, jie pensiją dalijasi proporcingomis dalimis.

Panevėžio „Sodros” direktorės pavaduotoja pensijoms Zita Kalvelienė sakė, kad našlaičiais likę vaikai gauna skirtingo dydžio pensijas.

Yra našlaičių vienturčių, kuriuos „Sodra” kas mėnesį paremia po 500–600 litų. Yra tokių, kurie gauna kelis kartus mažesnes našlaičių pensijas, nes mirusiajam priklausė nedidelė pensija arba šeimoje yra keli vaikai.

Vidutinė senatvės pensija šiuo metu yra 774 litai. Jeigu vaikas  šeimoje vienas, jam priklausytų  maždaug 386 litų našlaičio pensija. Jeigu šeimoje yra, tarkime, 3 vaikai, tėvo ar motinos netekties atveju kiekvienas  kas mėnesį gautų tik po 258 litus.

Z.Kalvelienė priminė, kad tais atvejais, kai vaikas neturi teisės gauti našlaičių pensijos, apskaičiuojama maža našlaičių pensija, galima  kreiptis į savivaldybių socialinės paramos skyrius dėl  šalpos našlaičių pensijos skyrimo.

Ši pensija yra pusė bazinės pensijos, t.y. 180 litų kiekvienam vaikui. Jeigu šeimoje 4 ir daugiau vaikų, mokama 1,5 bazinės pensijos (640 Lt) visiems mirusiojo vaikams lygiomis dalimis.

Jau keleri metai, kai mirus vyrui ar žmonai našliui, auginančiam vaikus, nebeskiriama našlių pensija, nes vaikams mokama didesnė našlaičių pensija.

Pavyzdžiui, anksčiau našlys gaudavo 20 procentų velionio sutuoktinio pensijos, o vienas vaikas – 30 procentų dydžio mirusio tėvo ar motinos pensijos. Dabar, kaip minėta, vaikui priklauso 50 procentų.

Panevėžio „Sodra” antrąjį šių metų ketvirtį našlaičių pensijas mokėjo 1925 vaikams. Palyginti su pernai metų tuo pačiu laikotarpiu, našlaičių pensijų gavėjų padaugėjo 34-iais.

Miesto Socialinės paramos skyriaus duomenimis, šalpos našlaičių pensijas gauna 118 vaikų.

Healthy Feed

TAIP PAT SKAITYKITE