Šiaulietės Ilonos Būdavaitės darbas susijęs su menu, tačiau jis kiek neįprastas – ji dirba Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninėje meno terapeute.
Menu padėti kitiems pamiršti bėdas, išsivaduoti nuo slogių minčių, išmokti patikėti į save – jai svarbiausia.
Priimti kitą žmogų
Šiauliuose gyvenanti Ilona jau devyneri metai rytais skuba į darbą – į keramikos studiją Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninėje, kur siūlo pacientams tapti bent trumpam menininkams ir palengva išsilaisvinti iš ligos gniaužtų.
Merginai darbas visada įdomus ir naudingas kitiems, o tai yra geriausia paskata dirbti. Šypsodamasi prisipažįsta, kad pati būdama linksmo būdo bei optimistiškai žvelgdama į pasaulį, šį požiūrį nori dovanoti ir kitiems, sergantiems psichikos ligomis, neįgaliems žmonėms.
„Darbas su neįgaliu ar sergančiu žmogumi yra labai reikalingas. Mokiausi dailės, įgytas žinias panaudoju kitiems. Labai įdomu tai, kad daugeliui neįgalių, sergančių žmonių meno kūriniai gimsta be didelių apmąstymų, kūrybinių kančių, natūraliai”, – pasakoja Ilona.
Pirmoji ligoninėje atsiradusi meno terapeutė pradėjo dirbti su Ūmių būsenų skyriuje gydomais ligoniais. Prisipažįsta, kad tada su jais „fantastiškai” patiko dirbti, o visuomenės užauginti, baimę keliantys mitai nepasitvirtino. Ją pribloškė atradimas, kad šie žmonės turi mažiausiai ribų ir barjerų kūryboje.
„Niekada man nebuvo sunku priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Nerūpi diagnozė, simptomai”, – patikino pašnekovė, pridūrusi, kad dirba dar viename darbe, kur savo žiniomis padeda proto negalią turintiems žmonėms.
Meno terapija – lieptas į save
Ilona pasakoja, kad kiekvienam žmogui svarbu norėti atsiverti, bendrauti, nes jei to noro nebus, niekas jokiomis priemonėmis į jo širdį neprisibels. O menas padeda atsiverti, išdrįsti apie save kalbėti, suprasti ir pajausti.
„Žmonės, kurie ateina į meno terapiją, jau žengė žingsnį į atsivėrimą. Jis nebūtinai turi imti kažką daryti, gali tik stebėti. Svarbiausia, kad atėjo. Tai gera pradžia”, – šypsojosi moteris, dirbanti su pacientais keramikos studijoje.
Pacientams labai patinka dirbti su moliu, nors tai ilgas procesas: nulipdyti, išdžiovinti, išdeginti, nuglazūruoti, o vėliau dar kartą išdegti. Darbas išsitęsia keletą savaičių.
„Tai geras gyvenimo modelis, kuris parodo, jog niekas iškart nesigauna. Norint rezultatų, reikia įdėti darbo ir kantrybės. Matau, kaip žmogus lipdydamas atsipalaiduoja, atsiranda įvairių emocijų. Tai – jausmų srautas, per kurį žmogus įsisuka į gyvenimą, neguli izoliuotas palatoje”, – pasakojo meno terapijos specialistė.
Pagal darbą galima nuspėti žmogaus būseną. Vieni darbai trapūs, kiti stori ir grubūs, miniatiūriniai, stambūs ar įmantrūs – visa tai yra informacija, kuri specialistams yra naudinga bendraujant, taikant gydymo metodus.
„Žmogus yra menas”
Meno terapijos užsiėmimuose pacientai ne tik panyra į meninį darbą, bet ir bendrauja, kalbasi. Ilona nusišypso, kad dažnam kito žmogaus panaši gyvenimo ar ligos istorija tampa lyg paskata tikėti, stengtis įveikti problemą, siekti geresnių rezultatų.
„Labai svarbus bendrumo jausmas, pacientas tampa kolektyvo nariu, yra nebe vienišas. Grupinės terapijos esmė, kad sergantys žmonės galėtų vienas kitą palaikyti, padėti, suprasti. Pasiekiama puikių sveikimo rezultatų”, – tikino specialistė.
Po devynerių darbo ligoninėje metų ji nemano esanti psichologė, labiau žmogus, kuris gali suprasti psichikos sutrikimą turintį ligonį, jaučia jį, gali padėti, pabūti šalia. Ji tebėra menininkė, tačiau šiek tiek kitokia – leidžianti kurti kitiems, visa kūryba susijusi su žmogumi, su jo norais ir poreikiais.
„Žmogus yra menas. Menas be žmogaus, kaip ir žmogus be meno negyvuoja. Pacientai manęs klausia, ar tiesa, kad Dievas kiekvieną žmogų kažkuo apdovanojo. Tvirtinu, kad tai tiesa. Visi turi savyje įvairių talentų, tik juos reikia išlaisvinti, pamatyti, tikėti savimi. Manau, kad visi žmonės talentingi”, – šypsojosi Ilona.
Linksmos akys išduoda būdą
Ilona nusijuokusi patvirtina, kad šiame darbe išsiugdė didžiulę kantrybę, kurios anksčiau manė neturinti. O dėl darbo nė kiek neabejoja – „sėdi savo valtyje”. Perspėja, kad kiekvienas gali atrasti savo pašaukimą, tik nereikia savęs nardinti į rutiną – ieškoti ir atrasti darbe tokių spalvų, kurios žavėtų.
„Jau mažiems vaikams reikia leisti į viską žiūrėti kūrybiškai, leisti pakvailioti, pavyzdžiui, piešti manų koše, ar kepti juokingus blynus. Rasti buityje daugiau žaidybinių momentų.
Ar aš tai darau? Žinoma. Nesenai važiavome su pacientais pasivažinėti dviračiais. Nuostabiai leidome laiką: dūkome, mėtėmės žolėmis, laistėmės vandeniu, cypėme, kvatojomės iki nukritimo”, – šypsojosi Ilona, pridūrusi, kad tokiais momentais svarbu nevaržyti savęs, tada atsipalaiduoja visas kūnas.
Toks pozityvus potyris reikalingas ne tik sergantiesiems – visiems. Būdama optimiste, visada mato gerąsias gyvenimo puses. Tai padeda ne tik kurti, bet ir kūrybiškai dirbti su žmonėmis. Nemano, kad save išdalija ar visą išdalys kitiems.
„Pasivažinėsiu greitai dviračiu, pacypsiu, suvalgysiu kokį kilogramą ledų ir vėl viskas bus gerai”, – sakė Ilona, paklausta, kur pasisems stiprybės, jei pajus, kad jos ima trūkti.
