Kai trūksta energijos, norisi kažko skanaus, saldaus…Mūsų organizmai yra taip biologiškai sudėti, kad poreikis cukrui visgi egzistuoja. Nors šis cukraus poreikis žmogui jau buvo aktualus nuo senų laikų, kai kiekviena kalorija buvo svarbi, kad išgyventų, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje cukraus yra visur ir po daug, o tai žalia šviesa cukraus vartojimui dideliais kiekiais.
Taip greitai kaip sotieji riebalai atsirado dėmesio centre – atsakingi už lipidų hipotezę, kuri turi įtakos širdies ir kraujagyslių ligų atsiradimui, taip ir moksliniais tyrimais įrodyta, kad cukrus yra kenksminga medžiaga, kuri atsakinga už daugelį šiuolaikinių pasaulio sveikatos problemų, tokių kaip nutukimas, diabetas ir kt.
Bet ar tai pateisinama? Jei jums kyla klausimų dėl cukraus kiekio suvartojimo, ką galite dėl to pakeisti?
Problema ta, kad cukraus yra daug ir visur. Daugelį maisto produktų, mes valgome ir lyg nejaučiame didelio cukraus kiekio jame, bet, įvertinus visą dienos suvartotą maisto kiekį, kuriuos suvalgėme ir kiek bendrai gavome cukraus iš jų, tai jau yra daug, atsižvelgiant į tai, kaip organizmas geba pats šį paros cukraus kiekį metabolizuoti.
Cukraus šaltiniais gali būti laikoma nuo paprastų iki sudėtingųjų molekulių angliavandenių, pvz., gliukozė ir fruktozė iki didelių kompleksinių angiavandenių grandinių, tokių kaip bulvių krakmolas ir pan.
Suvartotas didelis kiekis paprastojo cukraus stipriai padidina gliukozės kiekį kraujyje bei insulino lygį ir skatina riebalų kaupimąsi organizme. Sudėtingieji angliavandeniai skaidomi į cukraus komponentus daug lėčiau ir palaiko nuolatinį gliukozės kiekį kraujyje. Cukrus yra ne tik lipnus jį liečiant – jis taip pat yra lipnus ir cheminiu lygiu. Esant didelėms jo koncentracijoms, jis prisijungia prie baltymų organizme ir naikina jų aktyvumą. Šis procesas vadinamas nefermentiniu glikozilinimu (ang.k. glycation). (Tai yra nefermentinis angliavandenių (gliukozės, fruktozės ar galaktozės) prisijungimas prie baltymų, lipidų ar kitų molekulių, joms pakenkiant.) Vienas iš glikozilinimo pavyzdžių yra odos baltymo (kalogeno) pakenkimas, dėl ko oda praranda elastingumą ir, amžiui bėgant, sensta.
Paprastojo cukraus taip pat galima rasti ir vaisuose. Ar tai reiškia, kad turėtumėme visiškai atsisakyti valgyti vaisius?
Na, ne, tikrai ne. Vaisiuose esantis cukrus yra paprastas, tačiau jis yra prisijungęs prie pačio vaisiaus pluošto. Šis pluoštas mūsų organizme virškinamas lėčiau, o tai reiškia kad cukrus į kraują patenka lėčiau ir tokiu būdu labiau kontroliuojamas. Vaisių minkštimas ir esantis juose vanduo, taip pat prisideda prie sotumo, todėl vaisių yra sunkiau persivalgyti nei saldainių ar sausainių.
Vaisiai taip pat turi daug vitaminų ir mineralų, o jų fitocheminės medžiagos (randamos tik augaluose) turi didelę naudą sveikatai. Vienas iš tokių pavyzdžių yra pro-antocianidinai, pigmentas kuris randamas mėlynėse. Šie junginiai iš tikrųjų pagerina organizmo gebėjimą kovoti su cukrumi, gerinant jautrumą insulinui. Buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 32 cukriniu diabetu sergantys žmonės ir būtent šių tyrimų duomenimis, kasdieninis mėlynių vartojimas 6 savaites žymiai sumažino šiems tiriamiesiems cukraus kiekį kraujyje.
Visuose augaliniuose maisto produktuose yra tam tikras kiekis cukraus, o kai kurie augalinės kilmės produktai yra geriausias maistinių medžiagų šaltinis, visiškai atsisakius šių produktų, ateityje sukeltų didelių sveikatos problemų.
Todėl apibendrinant galima daryti išvadą: kai cukrus yra „supakuotas” į sveikus maisto produktus, mes gauname daug naudingų medžiagų savo organizmui, tačiau sumažinti maisto produktų vartojimą, kurie turi didelį kiekį rafinuoto cukraus, tikrai tikslinga ir labai naudinga mūsų sveikatai.
Daugiau informacijos rasite: www.dnafit.lt
