Pavasarį įprasta gerti daugiau vitaminų, griebiamasi net injekcijų. Tačiau po žiemos nusilpusioms jėgoms atgauti bei ligoms gydyti yra ir kitas kelias, beveik nieko nekainuojantis. Juo turguje vaistažolėmis prekiaujanti 61-erių Ėgliškių gyventoja Onutė Jurgutienė pradėjo eiti prispausta sunkių ligų.
Šiandien ji ne tik pati jaučiasi gerai, bet ir savo sukauptomis žiniomis dosniai dalijasi su kitais.
„Tuoj skleisis kraują bei virškinimą gerinantys beržų pumpurai, bus galima rinkti šalpusnius”, – sakė moteris, vaistinius augalus išbandžiusi pati. Anot jos, šalpusnis ypač veiksmingas, kai vartojami kartu ir jo žiedai, ir lapai.
Jau kalasi vis labiau vertinamas meškinis česnakas. „Jis puikiai valo kraują – neužsikimš kraujagyslės, nesusidarys trombai”, – tikino žolininkė, meškinio česnako lapus patardama dėti tiesiai ant duonos ir valgyti kasdien.
Ponia iš Rusijos jai pasakojusi, kaip maro metu išmirė visas kaimas, išskyrus tuos gyventojus, kurie trynė kūną meškiniu česnaku.
Iš miškinio česnako daromas ir antpilas. „Šio augalo prikimštas butelis užpilamas degtine ir 3 savaites palaikomas kambario temperatūroje”.
Dilgėlė – gyvybės eleksyras
Moteris vaistažoles renka, imdama augalą visą: nuo šaknų iki žiedų, ir dažniausiai daro mišinį. Pati atrado, kad šitaip – veiksmingiausia.
„Atradusi, kad gydomųjų savybių turi raktažolė, iš pradžių mažais gurkšniais, likus pusei valandos iki valgio, gėriau tik jos lapų arbatą. Pasijutau geriau. Po to pridėjau šaknų. Poveikis sustiprėjo, – savo eksperimentus apibūdino moteris ir pridūrė. – Kasdien po puodelį tokios arbatos gerdamas infarkto neturėsi ir nervai bus stiprūs”.
Gydomųjų savybių turinti tik miškinė raktažolė, pražįstanti gegužės mėnesį.
Žolių paslaptys turgaus pirkėjui atveriamos suprantamai. Štai nuo seno gyvybės šaknimi vadinama kiaulpienė – nuo kraujo krešėjimo, gydo kepenų ligas. O. Jurgutienė ją vadina gyvybės eleksyru ir itin vertina. Pati suvalgo po 5 kiaulpienes per dieną, tiesiog eidama per laukus. Suvalgo su visu kotu. Gal kažkiek ir kartu, sako, bet kramsnojant po truputį nesijaučia. Užtat atstatoma kepenų funkcija.
Siekiantiems „susitvarkyti” kraujo krešėjimą žolininkė pataria suvalgyti po 100 g kiaulpienių salotų per dieną. Jei neskanu, patarė ko nors pagal skonį pridėti.
Galima gerti ir sultis, bet per dieną – tik vieną valgomąjį šaukštą. Moteris ką tik surinktas žoles, pirmiau sutrynusi jas pirštais, tarkuoja plastmasine tarka.
„Tik pasiklausius atrodo sudėtinga, o šaukštui tiek tereikia”, – kalbėjo ir pridūrė, kad taip pat pasidaro dilgėlių sulčių. Dar ji dažnai paima dobilo žiedą, žliūgės, kitų žolių – kokius 5 ar 6 augalus – ir pasidaro iš jų šaukštą sulčių. Išgeria iš ryto, po valgio.
Anot O. Jurgutienės, prastą savijautą sparčiai pataiso dilgėlė, nuo seno vadinama karšta jėga ir vaistinių augalų karaliene.
„Dilgėlė atstato širdies veiklą, praturtina kraują geležimi, gydo net leukemiją”, – aiškino žolininkė. Anot jos, dilgėlių arbatos reikia gerti daug – po 2 litrus per dieną – ir ilgai.
Dilgėlę ji patarė vartoti ir negalintiems valgyti mėsos.
„Prisimarinuok, priruošk ir žiemai, dėk dilgėles ne tik į salotas, bet ir į sriubą – geležis nedingsta. Maža to, ji gydo ir pūslę, šlapimtakius. Pats geriausias vaistas, kai galvą skauda”, – gyrė moteris daugelio piktžole laikomą vaistinį augalą.
Kartą išgirdo skundžiantis, jog dilgėlė didina kraujo krešėjimą. Iškart atkreipė dėmesį, jog arbata, matyt, nebuvo užplikyta, kaip reikia. Ypač tiksliai reikia atsižvelgti į laiką.
Ji arbatinį šaukštelį su kaupu pliko ką tik užvirusiu, bet jau nekunkuliuojančiu vandeniu ir uždengusi palaiko lygiai 1,5 min.
Gi, pavyzdžiui, raktažolė, pagal O. Jurgutienę, užplikyta palaikoma lygiai 2 minutes.
Žolininkės pastebėjimu, vaistinguosius augalus galima rinkti bet kokiu metu, svarbu, kad būtų nudžiūvusi rasa, o tinkamiausias laikas esanti dienos valanda nuo dvyliktos. Tačiau, pridūrė, yra augalų, kurie renkami ir iškart po vidurnakčio.
Pradžia – kai parklupdė liga
Į klausimą, kodėl žmonės prie vaistinių augalų nesiveržia, nors jie nieko nekainuoja, gi tuo pat metu dejuodami perka cheminius vaistus, O.Jurgutienė atsakė: „Vieni žmonės, ypač jaunimas, apie vaistinių augalų galią nežino, išgijimu netiki, yra atsiskyrę nuo gamtos, nuo Dievo. Kiti vaistažolių prisirinkti tingi”.
Ji pati šiuo – netradicinės medicinos – keliu pasuko, kai kartą paliko ligoninę, nors jautėsi blogai.
„Man niekas nebepadėjo. Turėjau išeminę širdies ligą. Spaudimas – tai 200, tai 180. Ėjau vos, vos, buvo silpna, alpau. „Nežinau, kas jums yra – jums visą laiką blogai ir blogai”, – kalbėjo man gydytoja. Chemijos – vaistų – organizmas nebepriėmė. Baigėsi ir pinigai”, – pasakojo moteris.
Tačiau viena knyga žolininkė pasitiki iki šiol. Joje pasakojama, kaip vaistiniais augalais žmonės gydėsi prieš 200 metų, kai dar nebuvo sveikatos apsaugos sistemos, cheminių vaistų.
Kartais žmonės prie O. Jurgutienės prieina ne pirkti, o tik padėkoti. „Ne man dėkokite, o Dievui: esu tik jo įrankis”, – atsakoma jiems.
Į pagijimą kartais žiūrima kaip į stebuklą. Kraujospūdį reguliuojančios trikertės žvaginės nusipirkusi moteris po kiek laiko pasveiko, tačiau negalėjo atsitokėti, kaip ji galėjo 5 metus naudoti chemiją, kai yra šitoks būdas.
Prieš mėnesį nuo skausmo susirietęs pirkėjas paprašė ko nors nuo kepenų negalavimo, o prieš 2 savaites smagus jau dėkojo ir džiaugėsi, kad jam cheminių vaistų nebereikia.
„Klausykimės savęs, savo organizmo, savo vidaus. Pamėginkime pajusti, kaip reaguojame į žemę, vandenį, saulę, vieną ar kitą augalą, kas pasikeitė”, – kviečia ji.
