Dar praėjusio šimtmečio pradžioje pradėję tyrinėti nepasitikėjimo savimi priežastis, mokslininkai priėjo prie išvados, jog be visų kitų priežasčių, pagrindinės šio sindromo ištakos slypi vaikystėje, o augant arba išnyksta, arba sustiprėja. Jeigu vaikas dažnai iš tėvų girdi priekaištų dėl savo elgesio ar poelgio, jeigu vaikystėje nuolat viskuo abejoja ar visko bijo, nepasitikėjimas savimi tampa nesunkiai „užkrečiamas”.
Suaugę savimi dažniausiai nepasitiki:
prasidėjus nesibaigiantiems artimųjų ar sutuoktinio priekaištams dėl tariamų trūkumų,
nerealizavus profesinių galimybių,
jei nuolat kyla problemų darbe ar bendraujant su kolegomis,
mažai uždirbant.
Nepasitikėjimo savimi požymiai:
dažnai įsižeidžiama dėl kritikos,
nebaigiami pradėti darbai,
dažnai keičiami sprendimai,
nežinoma, ko norima,
bijoma būti nereikalingiems.
Nepasitikėjimą savimi galima įveikti, jei išmoksite:
sakyti „ne”,
reikalauti ir gauti tai, kas jums teisėtai priklauso,
įgyvendinti savo norus, nors jie ir nesutaptų su kitų žmonių lūkesčiais bei nuomone,
atvirai reikšti savo nuomonę, net jeigu ji kertasi su kitų žmonių,
neslėpti jausmų,
nuoširdžiai rodyti pašnekovui savo suinteresuotumą,
mąstyti pozityviai.
Savimi pasitikinti žmogus sugeba valdyti emocijas, vertina save kaip asmenybę.
Pasitikėjimas savimi padeda blaiviai mąstyti, nepanikuoti kritiškose situacijose, ramiai priimti kritiką ir prieštaravimus.
Savimi pasitikintys žmonės:
kalba emocingiau, nebijo rodyti atvirumo, įvardyti užplūstančių jausmų,
sugeba atsispirti ir atakuoti, sąžiningai reikšti savo nuomonę nesidairant į kitus,
nesislepia už abstrakčių formuluočių, dažniau nei kiti vartoja įvardį „aš”,
gali nesigėdydamas išklausyti jam skirtų pagyrų,
sugeba improvizuoti, spontaniškai reikšti jausmus bei poreikius,
savo „teisumu” niekada neužgožia partnerio teisių, gerbia jo norus ir jausmus, nekreipia dėmesio į tai, ką apie jį kalba kiti, nes būtent svetimos nuomonės baimė ir yra vienas stipriausių stabdžių bei asmenybės degradavimo priežasčių.
