Gudručio vaistinė

90-60-90 apimtys – idealas ar psichozė?

Kai tik kalba ima suktis aplink kūno apimtis, net draugėms esi linkusi keliais centimetrais save sumažinti, susiaurinti, suliekninti. Draugei, kuriai tik ką drąsiai pasakojai, kad negali ramiai kalbėtis su nauju, seksualiu kolega, nes tavo akys vis krypsta „ne ten”, meluoji apie savo liemens apimtį…

Kodėl geriau leisiesi sukapojama į gabalus negu išduosi, kad tavo liemens apimtis yra 75 centimetrai? Nes tavo smegenis yra apnuodiję TRYS skaičiai. 90-60-90. SKAIČIAI, kurie neleidžia tau jaustis pilnaverte netgi tada, kai turi du aukštuosius, prestižinius darbą-vyrą-meilužį, porcelianinius vinyrus, louisvuittoną ir čihuahua kartu sudėtus. Teoriškai laimė, praktiškai kompleksas. Gal giliai įkvepiame ir pabandom ramiai, hipotetiškai pasvarstyti, kas ir kur čia tą trimatį šunį užkasė.

Supermodelių eros atgarsiai

Greičiausiai 90-60-90 kultas atkeliavo iš tų laikų, kai podiumais žygiavo neprilygstamas supermodelių penketukas, uždirbdavęs milijonus ne tik demonstruodamas drabužius, bet ir afišuodamas manekenių gyvenimą: Claudia Schiffer, Linda Evangelista, Elle Macpherson, Naomi Campbell, Cindy Crawford. Ir nors jos jau beveik pasitraukė iš „didžiojo sporto”, tačiau jų sukurtas idealaus kūno mitas, kurį palaiko ir žymieji skaičiai, tebėra populiarus.

Galbūt todėl, kad šiandieninės anoreksijos iškamuotos manekenės labiau panašios į badmečio aukas negu į grožio idealą, tie skaičiai dar išlaiko šiokį tokį racionalų pagrindą. Nes mažiau gali būti tik baisiau, taip kaip atsitiko brazilų manekenei Luisel Ramos. Ji taip siekė būti liekna, kad… mirė nuo išsekimo.

Supermodelių pagimdyti, žiniasklaidos išreklamuoti 90-60-90 tapo mūsų Prokrusto lova, į kurią mes svajojame kada nors įsisprausti. Savo noru. Nesvarbu, ar tu 160 ar 180 cm ūgio, nesvarbu, kad vyrai nuo dabartinių tavo formų krenta po kojomis kaip išbadėję zuikiai pavasarį, o veidrodis sako, jog „nėr gražesnės už tave”.

Silpnas logikos ir sveiko proto balselis lieka uždusintas po dar vienu „n-tuoju” Mados Įsakymu, kuriuo kažkas kažkada pasakė: 90-60-90 ir ne daugiau. Todėl anksčiau ar vėliau vieną rytą prabundi tvirtai žinodama, kad esi netobula.

Jie irgi žino

Apskritai logišką paaiškinimą, kodėl tie skaičiai neduoda mums ramybės, rasti sunku. Kad ir vyrai – norime jiems patikti nors sienom lipk iš to noro.

Ir ką gi, išaiškėja, kad vyrai, šiaip jau neskiriantys kliošo nuo karė, o dažytų blondinių nuo tikrų, irgi yra išmokę šį skaičių derinį, ir žongliruoja juo taip pat vikriai kaip krepšinio komentatorius kalbėdamas apie derinuką „trys prieš tris”. Dar viena nepilnavertiškumo vinis.

Pačios kaltos. Tiek eskaluojam tą temą, kad įkalėm šį etaloną jiems (ir sau) į galvą. Prisimink, prieš 10 metų nei vienas vyras nebūtų galėjęs pasakyti, kas tas celiulitas yra, ir ar jūsų namuose jį išvis galima rasti.

Dabar celiulitas – viena iš vyriškos užstalės temų, einanti beveik iškart po krepšinio ir „devynšiamdevym” aptarimo.

Tiesa, kalbant apie pastarąjį, diskusija paprastai rutuliojasi apie viršutinįjį šios trejukės skaičių, ir netrukus pereina į kol kas dar mistinį liemenukų dydžių A-F pasaulį. Šito jie dar neperkando. Kol kas.

Veidrodėli, pasakyk

Įsivaizduokim, kad įvyko stebuklas – įsispraudei į SKAIČIŲ. Bet kas iš to – juk su centimetru niekas nevaikšto ir tavęs nematuoja. Užtat akis visi turi.

Prisimeni Bridžitą Džouns, kai ji pagaliau sukūdo ir pasiekė išsvajotuosius 50 kg? Jautėsi puikiai, nors visi aplinkui klausinėjo, kas jai atsitiko, ir kodėl ji taip prastai atrodo – gal serga? Netgi draugužis gėjus (didysis estetas ir grožio vertintojas) ir tas pasakė: „Žinai, tu anksčiau man gražesnė buvai…”.

Kas ne taip? Kodėl etaloninis dydis ant tavęs neveikia? Juk teoriškai tu jau ideali, o praktiškai vaizdelis nekoks.

Paslaptis – tavo kūno struktūra ir kompleksija. Todėl, jeigu esi žemo ūgio ir smulkių kaulų, tai tavo išsvajotosios teorinės proporcijos praktiškai atrodys, švelniai pasakius, „truputėlį per daug”. Ir priešingai, jeigu tavo stambūs kaulai ištįsę iki kokių 185 cm, tai įsispraudusi į šį etaloną pasisekimo sulauksi nebent netradicinės orientacijos moterų klube.

Šuo pakastas po… manekenu

Yra ir kita versija dėl šių įtartinai apvalių skaičių 90-60-90 (iš tiesų, kodėl ne 92-63-89?). Kodėl gi nepasvarsčius, kad taip buvo tiesiog patogiau. Ne, ne supermodelių piarščikams, o dizaineriams. Iš techninės pusės.

Juk kaip kuriama kolekcija: Meistras ją – suknelę (sijoną, kelnes) kuria ne konkrečiai moteriai ir netgi apskritai ne moteriai. Jis ją kurią vardan jos, t.y. pačios suknelės. Tai meno kūrinys, kūrėjo sielos paveikslas, o manekenė, ant kurios ji kabės, tai jau antraeilis dalykas. Toks antraeilis, kad manekenės, demonstruojančios ant podiumo rūbus žargonu ir vadinamos „pakabomis”.

O kur suknelė būna visą tą laiką iki parodymo viešai? Teisingai – ant siuvėjo manekeno. Tobulo manekeno, reikėtų pridurti, nes juk jo apimtys yra 90-60-90! Kitaip būti negali, nes inžinieriai, kuriantys manekenų brėžinius turbūt išprotėtų kaskart pamatę skirtingus skaičius. O ir dizaineriai neturi sukti galvos dėl „pakabų” – jos turi prie jų derintis, o ne atvirkščiai.

Atsikvepiam lengviau, kvėpuojam ramiau

Todėl jeigu nežadi daryti manekenės karjeros, skaičius 90-60-90 gali užmiršti ir ramiai miegoti.

Bet jeigu vis dėlto nori pasijaudinti dėl idealios figūros, tai labiau kreipk dėmesį į proporcijas. Tarp su estetika nesipykstančių žmonių priimta laikyti, kad graži moters figūra yra tokia, kai liemuo sudaro 2/3 klubų ir krūtinės apimčių.

Įsivaizduok smėlio laikrodį, smuiką, gitarą – niekas taip nežavi kaip daili išlenkta linija tarp liemens ir klubų. Apie sveikatai kenkiantį viršsvorį irgi neturėtum pamiršti – prie jo bet kokie išlinkimai atrodys nelabai.

O jokių konkrečių skaičių pritempinėti prie standartų neverta – idealo tiesiog nėra, nes jo skaičiai visada skirsis pagal moters ūgį ir kūno struktūrą. Be to, dar dešimtmetį, kuriame ji gyvena. Ir kultūrą.

 

Ina Kučinskė
Healthy Feed

TAIP PAT SKAITYKITE