Ligoniai, turintys amputuotas galūnes dažnai skundžiasi, jog skauda būtent tą kūno dalį kuri jau yra chirurginiu būdu pašalinta. Toks smegenų žaismas dar vadinamas „fantomišku skausmu”. Deja, kol kas medikai neturi tikslaus paaiškinimo šiai neurologinei žmogaus organizmo išdaigai, o ir efektyvaus gydymo metodo nėra. Nuskausminantieji vaistai menkai tepadeda – o ir kaip padės, juk skausmas nėra realus, o tik pačių smegenų susikurti netikri pojūčiai. Tačiau gali būti, jog bus atrastas labai netikėtas ir efektyvus tokio skausmo gydymo metodas.
Naujausius „fantomiško skausmo” tyrimų rezultatus pristatė Jack W. Tsao, profesorius iš Merilendo karinės medicinos universiteto (Uniformed Services University of the Health Sciences). Išsamų mokslininko straipsnį galite perskaityti žurnale New England Journal of Medicine publikuotame straipsnyje, o mes pristatysime atliktų eksperimentų santrauką.
Profesorių šie „fantomiški skausmai” domino jau senokai – pagal statistiką jie pasireiškia apie 90% pacientų su amputuotomis galūnėmis. Tai ypač aktuali problema karo ligoninėmis, kurias po įvairiausių konfliktų (kad ir Irako karas) užplūsta panašiomis problemomis kamuojami pacientai – buvę kariškiai.
Nors mokslas nėra suradęs įtikinančio paaiškinimo šiam reiškiniui, pats profesorius Tsao mano, jog toks skausmas gali susidaryti dėl pojūčių skirtumo, atsirandančio amputuotos galūnės jutiminėse nervuose ir vizualiniame savęs suvokime. Dėl to atsiranda neurologinės reakcijos, iš kurių aiškiausiai pasireiškia skausmas. Norėdamas patikrinti savo hipotezę mokslininkas sugalvojo ganėtinai keistą eksperimentą.
Eksperimente sutiko dalyvauti 22 pacientai su amputuotomis kojomis iš karo medicinos centro WRAMC (Walter Reed Army Medical Center). Dalyviai buvo sudalinti į tris grupes. Pirmoji grupė turėjo stebėti save veidrodyje, kuriame atsispindėjo ne tikrasis jų kūnas, o tam tikra „klastotė” – amputuota galūnė arba jos vietoje esantis protezas veidrodiniame atvaizde buvo „pakeistas” sveika galūne. Taigi, veidrodyje pacientas save matydavo taip tarsi būtų visiškai sveikas. Antroji grupė pratimus turėjo atlikti prieš uždengtą veidrodį – taigi, savęs jie nematydavo. Trečiosios grupės pacientų paprašyta visus pratimus atlikti tiesiog mintyse.
Pats pratimas labai paprastas – visi eksperimento dalyviai kasdieną po 15 minučių turėjo judėti panaudodami pažeistą galūnę (dažnu atveju tiesiog jos protezą). Eksperimentas truko 8 savaites. Rezultatai buvo stulbinantys.
Tie, kas visus pratimus atlikdavo mintyse (trečioji grupė), pasakojo, jog pradžioje „fantomiškas skausmas” paūmėjo, o po savaitės ėmė slūgti. Tikrus judėjimo pratimus atlikę pacientai prie uždengto veidrodžio skundėsi labai stipriai padažnėjusiais ir paūmėjusiais „fantomiškais skausmais”.
Įdomu tai, jog pirmosios grupės visi dalyviai, galėję save stebėti veidrodyje, pasakojo apie staiga sumažėjusius skausmus. Nuo 5 savaitės tokiame veidrodyje save ėmė stebėti ir likusių dviejų grupių pacientai – praktiškai visiems dalyviams vienokia ar kitokia forma „fantomiški skausmai” ėmė mažėti.
Kaip vyksta šis smegenų „kvailinimas” su veidrodiniu atspindžiu dar nėra aišku. Profesorius kol kas neskuba daryti išvadų ir planuoja naują eksperimentą su pacientais, kuriems yra amputuotos rankos.
