Mokslininkų teigimu, Vakarų šalyse pasiekta pažanga sveikatos apsaugos srityje, gerėjantis išsilavinimas ir ilgėjanti gyvenimo trukmė vadinamąją „vidurinio amžiaus krizę” jau pavertė praeities dalyku.
Žurnale „Harvard Business Review” paskelbtame straipsnyje Tel Avivo (Izraelis) universiteto psichologijos daktaras Carlo Strengeris teigia, kad „tikrasis” gyvenimas iš tikrųjų gali prasidėti sulaukus 40-ies. Pasak jo, mūsų visuomenėje priimta manyti, kad maždaug 45 – 48 metų žmonės išgyvena vidurinio amžiaus krizę. „Tačiau žmonėms pradėjus gyventi ilgiau ir turiningiau, turėtume pamiršti šį stereotipą ir pradėti galvoti ne apie vidurinio amžiaus krizę, o apie viduriniame amžiuje prasidedantį pasikeitimą”, – mokslininką cituoja britų dienraštis „Daily Mail”.
Pasak C. Strengerio, jei žmonės produktyviai panaudos tai, ką patys sužinojo apie save per pirmąją savo gyvenimo pusę, antrojoje gali patirti dar didesnę pilnatvę.
Dauguma mūsų sukuria šeimą, įsikuria savo namuose ir pasiekia svarbių profesinės karjeros pokyčių iki 30 metų ar kiek vėliau, teigia psichologai. Po to, kai patys svarbiausi sprendimai jau lieka praeityje, žmonės tampa laisvi ir gali džiaugtis savo gyvenimu – bei mokytis iš padarytų klaidų.
Nors gyvenime ir toliau pasitaiko sunkių kliūčių, būdami vyresni esame kur kas geriau pasiruošę jas įveikti, nei jaunystėje, teigia daktaras C. Strengeris.
„Tvirtinimas, kad su amžiumi mažėja galimybių, remiasi klaidinga prielaida. Neribotos jaunimo galimybės – tai tik iliuzija, kurią būnant jauniems sukuria menkos savęs ir pasaulio pažinimo žinios. Būdami jauni, priimame sprendimus remdamiesi ribotomis žiniomis apie tikrąsias savo galimybes. Kai esame paaugliai ar vos perkopę 20-ies metų slenkstį, labai mažai teišmanome apie tai, kurioje veiklos srityje esame geriausi ir kas mums iš tikrųjų patinka”, – aiškina jis. „Jaunystės laisvės iliuzija taip pat remiasi retrospekciniu idealizavimu: mes turime baigti gerą mokyklą, universitetą, gauti puikų pirmąjį darbą, iki 30-ies pasiekti tam tikrą karjeros poziciją ir taip toliau. Įpusėjus vykdyti šiuos reikalavimus, mums tenka keisti savo individualybę, įgyti tam tikrų gebėjimų ir pelnyti kitų pripažinimą.”
„Mes visi fantazuojame, kaip galėtume pragyventi gyvenimą kitaip, jei būtume aktoriai, dainininkai, rašytojai, pramonės magnatai, politiniai lyderiai”, – teigia psichologas. Tačiau, pasak jo, kai žmonės patiki, kad fantazavimas yra potenciali realybė, jų laukia nusivylimas: radikaliai keisti gyvenimą pasiekus penktąją dešimtį reikia atsargiai. Esą būtų naivu tikėtis, kad, dabar pradėjus mokytis muzikos, pavyks tapti žymiu pianistu.
C. Strengeris siūlo atkreipti dėmesį į sąvoką „vidurinio amžiaus krizė” 1965 m. pasiūliusį psichoanalitiką Elliottą Jaquesą.Tada jam buvo 48 metai.
Nuo to laiko iki mirties (einant 86 metus) jis sukūrė šeimą, parašė 12 knygų, dirbo Anglikonų bažnyčios ir JAV kariuomenės konsultantu ir pristatė vienas originaliausių savo idėjų. Anot C. Strengerio, tokio žmogaus gyvenimas neturėtų būti laikomas neįprastu.
„Su amžiumi susiję mūsų stereotipai yra beviltiškai atitolę nuo realybės”, – tvirtina jis. Pasak psichologo, daugelis žmonių po 40 metų gali tikėtis antrojo gyvenimo ar bent jau antrosios profesinės karjeros.
