Kad suprastumėte, apie ką šis straipsnis, užtenka vienos Henrio Marėjaus citatos: “Asmenybė – tai ištisas kongresas, kuriame susirinkę oratoriai, užkulisiniai magnatai, vaikai, demagogai, įžymūs asmenys ir sukčiai – čia posėdžiauja Cezaris ir Kristus, Makiavelis ir Judas”. Taigi, ar jūs kada nors susimąstėte apie tai, kas jūs esate?
Yra tokia sena pamokanti istorija apie išsiblaškiusį žmogų. Ryte atsikėlus jam būdavo taip sunku rasti savo drabužius, kad vakarais, prisiminęs apie rytines problemas, jis svarstydavo, ar jam iš viso verta gultis miegoti. Vieną vakarą jis prisivertė, paėmė popierių ir pieštuką ir nusirengęs tiksliai surašė, kur ką pasidėjo. Kitą rytą, labai patenkintas, jis pasiėmė savo raštelį ir ėmė skaityti: “Kepurė” – štai ji, ir užsidėjo ant galvos; “kelnės” – štai ir jos; užsimovė jas; ir taip viską iš eilės, kol visiškai apsirengė. “O kurgi aš pats”? – suriko jis išsigandęs. Jis ieškojo, ieškojo, tačiau taip ir nesugebėjo rasti savęs paties… “Žinoma, tai juokinga istorija, tačiau manęs visiškai neliečia”, – pasakysite jūs. Tačiau sutikite, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime ateina momentas, kai mes rimtai susimąstome “Kas gi aš esu”?
“Na, aš – moteris, aš – skyriaus viršininkė, aš – dukra, aš – draugė, aš – “gyvatė”, aš – švelni, aš – mylima, aš – stipri, aš – silpna, aš …”.
Tai kas gi aš? Kokia gi aš? Dukra ar motina? Gera ar pikta? Ir kuri gi “Aš” tikroji?
Kaip rasti savo tikrąjį “Aš” šioje polifonijoje, už daugybės fasadų, socialinių vaidmenų, daugybės poelgių ir norų?
Asmenybės, kaip tam tikros polifoninės grupės, suvokimas turi senas tradicijas. Žymiajame Platono dialoge “Puota” Aristofanas pasakoja mitą apie androginus – vientisas asmenybes, kurias Dzeusas padalino į puseles, taip pasmerkdamas jas amžinai ieškoti viena kitos – vyrus ir moteris. Pabaigęs pasakojimą, jis primena dar vieną Dzeuso grasinimą: jeigu žmonės nenustos siautėti, jis juos padalins į dar smulkesnes daleles. Matyt – jeigu vadovausimės Aristofano pasakojimo logika – žmonės nepasitaisė ir buvo taip nubausti. Tiesa, smulkios nuolaužos neišsibarstė, o liko kiekvieno mūsų viduje…
Kiekvieno mūsų psichologiniame gyvenime visada dalyvauja “kitas”: jis paprastai gali būti pavyzdys, objektas, padėjėjas arba priešininkas. Šią vidinių santykių sistemą galima suvokti kaip asmenybės sąveiką su “svarbiais kitais aš”, kurių kiekvienas yra lyg tam tikras “vidinis balsas”. Šie “kiti” ginčijasi, įtikinėja, kažką draudžia… Sutikite, ne taip lengva išsiaiškinti su tokia daugybe pašnekovų. Beje, paprastai vienu metu ginčijasi du “vidiniai balsai”, o tai jau kur kas geriau. Tačiau dažniausiai tų vidinių dialogų žmogus arba labai menkai, arba visai neįsisamonina, o jie tuo tarpu daro įtaką tiek vidinei, tiek išorinei žmogaus veiklai. Dar daugiau – ne iki galo užbaigti vidiniai dialogai gali būti užbaigiami jau su realiais žmonėmis, kartais sudarydami visiškai iracionalias situacijas.
Pavyzdžiui, jūs ką tik atėjote į darbą, o jus jau be jokio pagrindo spėjo aprėkti viršininkė, su kuria jūs palaikote visiškai normalius santykius. Neskubėkite jos emocijų priskirti sau: gali būti, kad ji kreipėsi ne į jus asmeniškai, o į kokį nors apibendrintą “priešo-lankytojo” vaizdinį, arba į savo “nevykėlį vyrą, iš kurio jokios naudos”, o galbūt net į save pačią, kuri “kažkodėl sutiko užimti šias kvailas pareigas”.
Akivaizdu, kad norint normaliai bendrauti, reikia mokėti atskirti savo paties balsą vidinėje “kitų” nuomonių polifonijoje, kurios dažnai suvokiamos kaip savos.
Daugelis žinomų psichologų, kurdami savo teorijas, būtinai atsižvelgdavo į kiekvienos žmogaus asmenybės daugialypiškumą. Z.Froidas vadino vieną asmenybės balsą “aukštesnysis aš”, o kitą – “tai”. F.Perlzas, atitinkamai – “viršutinis šuo” (dominuojanti pusė) ir “apatinis šuo” (silpna, iš anksto pasmerkta pralaimėti pusė). E.Bernas asmenybės puses vadino “tėvu” ir “vaiku”.
Dar yra italų psichologo P.Asadžiolio sistema, kur mūsų “vidiniai oponentai” vadinami “sub-asmenybėmis”. Kiekviena sub-asmenybė paremta kokiu nors mūsų noru. Šio noro ir jį atitinkančios sub-asmenybės jėga gali priklausyti nuo situacijos, kurioje atsirado šis noras. Yra vaidmenų, kuriuos mes vaidiname gyvenime, sub-asmenybės: Tėvas ar Motina, Vaikas, Žmona, Viršininkas, Mokytojas, Pacientas, Gydytojas, Pėstysis ir t.t. Taigi – labai svarbu yra identifikuoti ir išanalizuoti šias asmenybes. Tam yra sukurtas puikus pratimas. Užsirašykite visus savo norus. Pavyzdžiui – nesirgti, būti gera motina, turėti daug pinigų, gauti gerą išsilavinimą, kad sektųsi darbe, mylėti, būti mylimai…
Dabar atsisėskite, atsipalaiduokite ir pasistenkite suprasti, ar jūs turite sub-asmenybių, atitinkančių kiekvieną iš šių norų? O gal yra sub-asmenybių, smerkiančių kai kuriuos iš šių norų ir mėginančių primesti jums norus, kurie jums asmeniškai nėra svarbūs? Pavyzdžiui, ar jūs tikrai norite pabaigti šį universitetą? O gal tai ne jūsų, o mamos noras, ir jūs neturite sub-asmenybės, palaikančios šį norą?
O dabar į savo sąrašą įtraukite tuos norus, kuriuos palaiko jūsų sub-asmenybė, besivadinanti “Kitų žmonių nuomonė”. Ir sudarykite savo pačios norų sąrašą (ne daugiau kaip iš penkių punktų).
Dideliame popieriaus lape nupieškite apskritimą, o jo viduje – mažesnį. Gavote žiedą, kurio centrinė dalis – jūsų “Aš”. Pačiame žiede surašykite tas penkias sub-asmenybes, kurios išreiškia tikruosius jūsų norus.
Spalvotais pieštukais nupieškite simbolius, atspindinčius jūsų norus (nesvarbu, kad jūs neturite meninių sugebėjimų). Dabar suteikite vardus kiekvienai sub-asmenybei, pvz., Avantiūristė, Profesorė, Lemtinga moteris, Katytė, Ameba, Žvaigždė ir pan. Šie pavadinimai – labai svarbi pratimo dalis: jie turi turėti prasmę tik jums.
Žiūrėkite į schemą kuo dažniau, ir jūs pastebėsite, kad kai kurių sub-asmenybių vardus norėsis pakeisti. Tai reikš, kad jūs pradėjote geriau suprasti, ko nori jūsų sub-asmenybės, kaip jos veikia, ir kodėl būtent taip keičiasi.
Mūsų “vidiniai pašnekovai” turi skirtingus interesus, prieštaringus ketinimus, ir kartais ima konfliktuoti vienas su kitu. Ir mūsų sugebėjimą būti laimingais bei sulaukti sėkmės nulemia tai, kaip mes suderiname ir kūrybiškai valdome savo skirtingas sub-asmenybes, kaip mums pavyksta jas visiškai sutaikyti.
Vidinio vientisumo būsena, kai visos sub-asmenybės yra suderintos ir dirba kartu, siekdamos to paties tikslo, psichologų yra vadinama kongruentiškumu. Vidinis kongruentiškumas mums suteikia jėgos ir energijos. Mes esame kongruentiški, kai visas mūsų elgesys nukreiptas į vieną rezultatą. Visos mūsų “Aš” dalys darnios, todėl mes galime laisvai naudotis savo vidiniais resursais.
Tačiau būti harmonijoje su pačiu savimi dar nereiškia, kad visos sub-asmenybės groja tą pačią melodiją. Ir orkestre juk visi instrumentai groja darniai, o bendras skambesys – daug turtingesnis, negu tą patį galėtų sugroti kiekvienas instrumentas atskirai. Būtent tai, kad instrumentai skirtingi, ir suteikia muzikai koloritą, poveikio jėgą bei harmoniją. Lygiai taip pat, kai mes kongruentiški, mūsų skirtingi įsitikinimai, vertybės ir interesai veikia darniai ir suteikia energijos mūsų tikslams pasiekti.a
