Žiemos metu pabuvus lauke skruostai neretai parausta. Tačiau jeigu raudonis ilgai nepraeina, oda atrodo tarsi sudilginta, niežti, pabrinksta ar net atsiranda pūkšlių – tai ne nušalimas, o alergija šalčiui.
Alerginė reakcija, kylanti „pabendravus” su šalčiu, vadinama šalčio dilgėline. Manoma, kad dilgėlinė kamuoja iki 10 proc. žmonių, iš jų – nuo 5 iki 34 proc. sudaro šalčio dilgėlinė.
Apie šalčio dilgėlinę dažniausiai pradedama kalbėti, kai kieme spusteli šaltis, tačiau ši bėda kur kas dažniau užklumpa esant pliusinei oro temperatūrai, jei lauke drėgna ir vėjuota. Beje, kuo stipresnis vėjas, tuo alergija greičiau išprovokuojama, net ir nejaučiant smarkaus šalčio poveikio. Šalčio dilgėlinė gali prasidėti ir vasarą – alergija kyla ne tik dėl šalto oro, bet ir po kontakto su šaltu daiktu, maistu ar vandeniu.
Šalčio alergija sunkiai išgydoma. Kaip ir kitų alerginių ligų atveju, pati efektyviausia priemonė – stengtis išvengti alergeno, šiuo atveju – šalčio.
Sergantiesiems rekomenduojama negerti šaltų gėrimų, nevalgyti ledų ar kito šalto maisto.
Einant į lauką šiltai apsirengti, veidą ir rankas patepti riebu kremu ar tepalu, neturinčiu vandens. Jei lauke labai šalta, drėgna ir vėjuota, be būtino reikalo geriau iš viso neiti iš namų. Yra manoma, kad ligos paūmėjimo galima išvengti odą palaipsniui grūdinant. Grūdinimo procedūras galima pradėti tik vasarą, kai lauke yra pakankamai šilta. Odą šiek tiek patrinti ir apipilti maždaug 25 laipsnių šilumos vandeniu. Po kelių tokių seansų vandens temperatūrą palaipsniui mažinti iki 10-15 laipsnių šilumos.
Šalčio alergija gali atsirasti be aiškios priežasties, bet lygiai taip pat ir išnykti. Kartais ši liga kamuoja tik keletą mėnesių, o kartais – ir visą gyvenimą.
