Ar įmanoma sugrįžti iš nebūties? Jei ne, tai kaip pavadinti būklę, kai tave kelias valandas pjausto peiliais, o nieko nejauti? Arba savaites, mėnesius guli ir nieko nematai, negirdi. Pabudęs nieko neatsimeni arba žinai regėjęs nebūtus vaizdus. Kas vyksta žmogaus sąmonėje, kai jis yra tarp gyvybės ir mirties?
Po mėnesio komos
„Sugrįžau iš anapus”, – sako 50 -metis aukštas gražus vyras, Kauno Centro poliklinikos direktorius Gintaras Aukštakalnis. Beveik prieš metus jis visą mėnesį išgulėjo ištiktas komos. Kai iš jos sugrįžo į realų gyvenimą, įvykių ir vaizdų seka lyg ir nei nutrūko, nei pakito. Gal jis buvo ištiktas labai negilios komos? O gal, būdamas gydytojas, galėjo jausti, kaip jį gydė? Juk žino, kaip tai turi būti daroma, ir vaizduotė prilygo realybei?
„Kai kurie vaizdai, kuriuos mačiau, sutampa su tikraisiais, o kai kurie negalėjo būti realūs. Pavyzdžiui, tai, kad dalyvavau gelbėjimo ekspedicijoje, skridau lėktuvu. Jis pradėjo gesti, todėl teko priverstinai leistis. Nutūpėme smėlio dykumoje”, – vienas vaizdų, regėtų būnant komos būklės, įstrigo G.Aukštakalniui į atmintį.
Dabar gydytojas žino: tuomet jo kūno temperatūra buvo aukštesnė kaip 40 laipsnių.
Triukšmavo ir mėtė daiktus
Kūnas bejausmis, bet nemiręs. Šiltas, pulsuojančia kraujotaka. Tokią būklę patiria operuojami ar į komą nugrimzdę ligoniai.
Mažeikiškė Teresė Virkšienė komos būklės buvo neilgai. Kai prabudo, suvokė esanti reanimacijos skyriuje. Negana to, jos kojos buvo surištos. Kodėl? „Man sakė, kad draskiau drabužius, mėčiau daiktus, telefoną trenkiau į sieną”, – trejų metų senumo įvykį komentuoja 25-erių moteris.
Koma ją buvo ištikusi, kai dėl ligos nustojo funkcionuoti kepenys. Laimei, neilgam, gydytojams pavyko nugalėti ligą. Kai prabudo ir pasijuto esanti surišta, galvojo, kad sapnuoja. Iš anapus prisimena vienintelį jausmą – kutenimą. Ir niekas to nei patvirtins, nei paneigs.
Geltona akis rėmuose
„Haliucinacijos, vaizdiniai, sapnai yra mūsų gyvenimo dalis. Tikriausiai ne iš vieno žmogaus, patyrusio klinikinę mirtį, esate girdėję apie jų matytus vaizdinius. Dažniausiai – šviesos regėjimą tamsaus tunelio gale ir savo kūno stebėjimą iš viršaus”, – savo knygoje „Prisijaukinti širdį” rašo širdies transplantaciją patyręs kaunietis Remigijus Ozolinčius.
Donoro širdies transplantacija jam truko toli gražu ne vieną valandą. Operuojami ligoniai pašaliečiui atrodo kaip negyvi, net jų veidai būna pageltę, be menkiausio gyvybės požymio.
„Operuojant aš nieko nemačiau ir nejutau. Tačiau pooperacinis laikotarpis, kai atgauni sąmonę, paprastai būna lydimas įvairių vaizdinių”, – sako knygos teksto autorius R.Ozolinčius.
Grįžtant iš nebūties jis prisimena aiškiai matęs geltoną akį siauruose ruduose rėmuose. Ji spinduliavo prigesusias vaivorykštės spalvas. Tai buvo tarsi gyvas paveikslas. Šis vaizdinys taip ir liko atminty. Įsirėžė visam gyvenimui.
Labai norėjo gyventi
Tikrovė, susipinanti su vizijomis, kankina ligonius. Medikai žino, kad jų pacientai gali matyti nebūtus vaizdus, ir to nesureikšmina.
R.Ozolinčius „matė”, kaip medicinos sesuo nusisukusi prišlapino į buteliuką neva jo šlapimo tyrimams, girdėjo, kaip vertinami jų rodikliai, ir skiedė šlapimą vandeniu. „Matė”, kaip jį aplankė Motina Teresė, apsirengusi žaliu chalatu ir apsigobusi žalsva skarele. Pastovėjo prie lovos, nusilenkė ir išėjo.
Pastarasis reginys R.Ozolinčiui buvo malonus, priešingai, nei neva girdėtos šnekos apie KGB tarnybos pareigūnų atliekamas kratas, jo žmonos kvotimą, tų pareigūnų naikinimą, suleidžiant jiems oro. Įsibauginęs ligonis neleido, kad jam sušvirkštų vaistų, prašė jį operavusio profesoriaus Rimanto Benečio kalbėti su juo angliškai, kad slaugytojos nesuprastų. Profesoriui atsisakius, pareiškė norįs kalbėti su juo be pašalinių, o slaugytojai išėjus, išdavė paslaptį: jis labai nori gyventi.
Privertė patikėti
Tai R.Ozolinčius prisimena patyręs po operacijos. Tačiau jis prisimena vieną ligonį, kuris sakė matęs, kas vyko jį operuojant, ir tas vaizdas buvo tikras.
„Gulėjau vienoje palatoje su ligoniu, kuris sakė matęs savo operuojamą kūną ir prie jo triūsiančius chirurgus, o koridoriuje – prie lango laukiančią savo mamą. Mama, žinoma, tuo nepatikėjo ir vadino tai išsigalvojimais. Tik tada, kai vyras papasakojo, kad jį operuojant į operacinę buvo užėję svečių iš užsienio, ką vėliau patvirtino chirurgai, mama pradėjo abejoti savo teisumu”, – pasakoja R.Ozolinčius.
Jo likimo draugas iš Marijampolės Arūnas Kunca, kuriam širdis buvo persodinta beveik prieš penkerius metus, puikiai viską atsimena iki smulkmenų. Transplantacija truko apie penkias valandas, koma po jos – aštuonias paras.
„Atsibudęs sudėliojau matytus vaizdus, bet jie neatitiko tikrovės. Suskaičiavus komos ištiktam prabėgusį laiką pritrūko dviejų parų. Dėl to buvau labai išsigandęs”, – pasakoja A.Kunca.
Šiam ligoniui buvo neramu ir dėl to, kad visos jį slaugiusios moterys, jo akimis, buvo mulatės. Ant jų baltų chalatų buvo prisegtos kortelės su užrašu: „Mus saugo policija.”
„Dar buvo parašyta slaugytojų pavardė, vardas. Visos mulatės, o kalbėjo lietuviškai. Gal nuo apšvietimo jų veidai man atrodė tamsesni”, – svarsto A.Kunca.
Didžiausią nerimą jam sukėlė žodis „policija”. Pradėjęs vaikščioti ligonis ieškojo Klinikose tų vietų, kurias vaizduotėje aiškiai matė po operacijos, bet jų nerado.
Nukrito nuo stalo
Kauno ligoninės Dienos chirurgijos skyriaus vadovas mokslų daktaras Jonas Andriuškevičius patvirtina, kad yra buvę pacientų, kurie operuojant pradeda judėti. Tarsi norėtų atsikelti ir eiti.
„Mes tuomet juokaujame, kad ligonis nori įspirti arba eiti į palatą”, – sako gydytojas J.Andriuškevičius.
Judesiai tarsi liudija, kad operuojamas žmogus yra gyvas. Ar jį valdo pasąmonės galia? Kaip ir tai, kai po operacijos ligonis pradeda plūstis, šaukti, rėkti. Beje, dabar triukšmadarių nebepasitaiko, tokių būdavo anksčiau. Tačiau Vokietijoje, pasakoja chirurgas J.Andriuškevičius, dar palyginti neseniai ligonis, ką tik baigus jį operuoti ir personalui akimirkai nusigręžus, nukrito nuo stalo. Tarsi užmigdytas žmogus būtų tai matęs ir pasinaudojęs proga pabėgti iš operacinės.
Judesys baigėsi tragiškai: ligonis trenkėsi galva į operacinės grindis ir dėl sunkios kaukolės traumos mirė. Lietuvoje, sakė chirurgas, visi operuojami ligoniai fiksuojami prie operacinio stalo.
Kai pradeda busti
Gydytojai anesteziologai tvirtina, kad ligonis operuojant miega. Tariamai regėti vaizdai ir girdėti garsai yra ne kas kita kaip sapnai. Tačiau anesteziologai pripažįsta, kad pasitaiko ligonių, kurie gali likti sąmoningi, nors jiems ir suleista narkotinį miegą sukeliančių vaistų.
„Sunku pasakyti, kodėl taip atsitinka, nors ir labai retai. Tai anestezijos problema”, – svarsto Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anesteziologijos klinikos docentė Irena Agnietė Marchertienė.
Didžiulę darbo patirtį sukaupusi ir naujausias anesteziologijos žinias godžiai sekanti specialistė tvirtina, kad pasąmonės vaizdinius, sumišusius su realybe, chirurgų pacientai regi tuomet, kai pradeda busti.
Neretai migdomi ir sunkios sveikatos būklės ligoniai vien dėl to, kad nesiblaškytų ir greičiau sveiktų. „Būdravimas anestezijos fone yra būklė, kai operuojamas ligonis trumpam lyg ir pabunda. Natūralu, kad pradeda girdėti ir suvokti operacinėje vykstančius įvykius, gydytojų pokalbius, kuriuos ir papasakoja po operacijos. Dauguma pacientų būdraudami skausmo nejaučia, kai kurie sako patyrę tik spaudimo pojūtį”, – jokios mistikos nebepalieka docentė I.A.Marchertienė.
Šiuolaikinės narkozės privalumai
Operuojami ligoniai užmigdomi narkotinėmis medžiagomis, kurias jie įkvepia. Sąmonei slopinti gali būti naudojami ir intraveniniai vaistai, kurie nuolat švirkščiami į veną automatiniu švirkštu. Be jų per operaciją ligonis gauna ir labai stiprių skausmo malšinamųjų ir raumenis atpalaiduojančių vaistų.
Docentė I.A.Marchertienė džiaugiasi, kad jau dveji metai, kai Kauno klinikų ligoniams taikoma naujausia inhaliacinė anestezija.
„Ligonis užmiega šių vaistų įkvėpęs per dvi tris minutes. Operaciją baigus jie labai greitai pasišalina iš organizmo, nuėmus kaukę ligonis greitai prabunda”, – pasakoja docentė.
Jei ligonis pradėjo busti, o chirurgas dar neužsiuvo žaizdos, užtenka poros įpūtimų į plaučius ir operuojamasis vėl nieko nejaučia.
Matuoja miego gilumą
Docentė nežino faktų, kad ligonis būtų prabudęs, nebaigus operacijos. Gydytojams anesteziologams labai padeda nauja smegenų bioelektrinio aktyvumo monitoravimo sistema.
„Ji leidžia įvertinti miego gylį. Per bendrąją anesteziją gydytojas anesteziologas anestetikus dozuoja pagal dozimetrų, monitorių parodymus ir klinikinius požymius: pulso dažnį, arterinį kraujospūdį, vyzdžių plotį. Dabar turime aparatūrą, kuri fiksuoja bioelektrinį smegenų žievės aktyvumą, rodantį miego lygį. Jei bangos retos, 40–30 per minutę, vadinasi, ligonis giliai miega, jei alfa ritmas yra 60–80 kartų per minutę – vadinasi, pacientas būdrauja”, – anestezijos subtilybes pasakoja I.A.Marchertienė.
Ši galimybė yra šiuolaikiniuose monitoriuose, tačiau ne visos operacinės juos turi net ir užsienio šalių klinikose.
Kiekvienas žmogus yra individualus. Kiekvienam operuojamam ligoniui reikia skirtingos anestetikų dozės. Tai priklauso nuo fizinių savybių, smegenų sandaros. Greičiau bunda sunkūs ligoniai, kurių žemas kraujospūdis, taip pat kardiochirurgų pacientai ir gimdyvės, kuriems anestetikai skiriami atsižvelgiant į jų būklę. Vaisiaus kraujotaka priklauso nuo arterinio kraujospūdžio, todėl labai svarbu optimaliai naudoti anestetikus. Vartojantiesiems migdomuosius, alkoholį, narkotikus reikia didesnės anestetikų dozės, nes prie jų yra įpratę.
Narkozė atminties neslopina
Vadinasi, operuojamas ligonis nėra anapus, tiksliau, be sąmonės? Ir į šį klausimą gydytoja anesteziologė I.A.Marchertienė turi paprastą atsakymą.
„Pacientas negauna tiek daug narkotikų, kad sąmonė išsijungtų. Dauguma narkotinių medžiagų slopina kraujotaką ir mažina kraujospūdį”, – aiškina I.A.Marchertienė.
Atminčiai kenkia ne anestetikai. Ją neigiamai gali paveikti kiti procesai: jei per operaciją nestabili operuojamojo kraujotaka, jei ligonis labai nukraujuoja, ilgai būna žemas kraujospūdis, sutrinka smegenų autoreguliacija. Tai epizodai, kurie neigiamai veikia smegenų kraujotaką, o kai ji vyresniems žmonėms ir taip sutrikusi, gali paveikti ir atmintį.
Ar pasitaiko mirčių ant operacinio stalo? „Labai retai. Neatsimenu, kad tai būtų įvykę dėl anestezijos, nebent dėl labai sunkios ligonio būklės, nesuderinamos su gyvybe”, – tvirtai sako docentė I.A.Marchertienė.
Tačiau ji pripažįsta: per didelė anestetikų dozė gali blokuoti smegenų požievio veiklą, iki maksimumo sumažinti kraujospūdį, sustabdyti kvėpavimą ir širdį.
|
Statistika: Apibendrintos didelės apimties studijos, kuriose dalyvavo daugiau kaip 80 tūkst. pacientų, patvirtina, kad po bendrosios anestezijos gali būdrauti vienas operuojamas ligonis iš 40 tūkst. Trečdalis jų operacinio skausmo nejautė, bet patyrė stresą, nes negalėjo nei pajudėti, nei kalbėti. Dažniau tai patyrė tie ligoniai, kuriems buvo operuojama širdis (1 iš 100), operuojamieji dėl sunkių traumų (1 iš 20) ir gimdyvės, kurioms buvo atliekama Cezario operacija (1 iš 4 tūkst.). Būdravimo periodu ligonis patiria stresą, nerimą, paniką. Keli mėnesiai po operacijos dviem trečdaliams pacientų išsivysto anestezijos baimė, miego sutrikimai, kankina košmariški sapnai, slogūs prisiminimai. |
|---|
