REXSAN

„Mintis apie skyrybas sukelia baimę…”

Ne vienerius metus kenčiate vyro neištikimybę. Kankinatės, pakenčiate, nesipriešinate, nieko nedarote padėčiai pakeisti. Slepiate nuo artimųjų. Ar galėtumėte sau atsakyti kodėl?

„Žinau, kad nesu vienintelė moteris, kurią apgaudinėja vyras. Yra ir tokių kaimynių, ir bendradarbių. Pagaliau daugumai tai baigiasi skyrybomis… O aš savojo nuklydimus kenčiu ne vienerius metus. Negaliu nei išsiskirti, nei kaip nors jam paprieštarauti. Jis išeina ir grįžta tik kitą dieną. Nieko neaiškina, tarsi tai būtų savaime suprantamas dalykas.

Iki šiol vis bandydavau tai slėpti, nepasakoti artimiesiems. Šį kartą lyg tyčia užėjo sesuo, ir aš pratrūkau… Ji klausė, klausė, o paskui ėmė piktai kalbėti, kad turiu skirtis, kad negalima leisti savęs žeminti. Niekaip negalėjau paaiškinti, kad negalėsiu to padaryti, nes vos pagalvojus apie skyrybas mane apima baimė…”

Labiausiai kenčiame ne nuo pačios tikrovės, o nuo to, kaip ją įsivaizduojame. Jei galvojate, kad vyras neištikimas, jaučiatės kaip apgaudinėjama žmona. Nežinau, kaip Jūsų savijautą veikia mintis, jog ne Jus vienintelę vyras apgaudinėja. Ar guodžia, ar dar labiau aitrina žaizdą?

Rašote, jog ne vienerius metus kenčiate vyro neištikimybę. Šis žodis Jūsų laiške tikriausiai reiškia ir tai, kad kankinatės, ir tai, kad pakenčiate, nesipriešinate, nedarote jokių žingsnių padėčiai pakeisti. Iki šiol slėpdavote nuo artimųjų, kad Jūsų vyras turi kitų moterų, kad periodiškai išeina kažkur, o grįžęs net nepaaiškina.

Ar galėtumėte pati sau atsakyti, kodėl tai slėpėte?

Jautėte (ir tebejaučiate) gėdą? Manote, kad toks vyro elgesys kaip nors susijęs su Jumis, arba ką sako apie Jus – kaip asmenį ir moterį?

Mūsų visuomenėje gyvuoja nuostata, kad dėl visko, kas įvyksta šeimoje, kalta moteris. Ko vertas vien posakis „Gerų žmonų vyrai nepalieka”!

Gal ir Jūs taip manote?

Nors rašote, kad ilgus metus kentėjote vyro neištikimybę, ko gero, visą tą laiką viena Jūsų dalis su tokia padėtimi nenorėjo taikstytis. Juk ne veltui atkreipėte dėmesį, kad bendradarbės bei kaimynės išsiskiria su savo neištikimais vyrais. Suprantu, kad ši mintis Jums nėra pakankamai stipri.

Ko gero, vos jai kilus, kažkokios kitos mintys ją užgožia. Todėl kai sesuo užsiminė apie paprieštaravimą vyrui, apie savo teisių gynimą, Jus apėmė baimė.

Kodėl ji kyla?

Tai suprasti ir įsivardyti būtų labai svarbu. Ar įsivaizduojate kokią nors smurto sceną? Jei taip, – iš kur, iš kokios patirties? Kas ir kada Jus žemino, fiziškai skriaudė, kad bandėte pareikšti savo nuomonę, pasakyti „Aš to nenoriu”?

O gal baimę kelia kitokio pobūdžio vaizdiniai, pavyzdžiui, skurdus gyvenimas, neišsprendžiamos problemos, su kuriomis nepajėgsite susitvarkyti, likusi viena?

Jei taip, – kas ir kaip Jums perdavė nuostatą, kad moteris, konkrečiai Jūs, esate nieko verta be vyro?

Pateikiau Jums gana daug klausimų. Atsakymus į juos gali būti nelengva rasti vienai, todėl labai rekomenduočiau kreiptis psichologinės pagalbos.

Ką daryti, kaip elgtis, aiškiau suprasite, kai imsite geriau vertinti save, išsivaduosite iš dabar Jus pančiojančių destruktyvių nuostatų.

TAIP PAT SKAITYKITE