Vaikystėje tikriausiai visi mąstėme, kad mūsų tėvai – patys stipriausi, energingiausi – tokie bus visada ir nesikeis. Tėvų senatvė ir ligos – skausminga ir vengiama tema, nes su tėvais siejame gyvenimą, gyvybę. „Mes stengiamės negalvoti apie savo senstančius ir numirsiančius tėvus. Juk tuomet nebeliks tarpininkų tarp mūsų ir mirties – po jų išeisime mes. Todėl išvis nenorime žiūrėti tokių psicho-emocinių poteksčių pusėn”, – teigia amerikietė Pat Sussman, vienos iš socialinės sveikatos organizacijų direktorė.
Susigyventi su mintimi, kad tėvai pasens, reikia pradėti dar tuomet, kai jie pilni jėgų. Atsisakymas permąstyti šią tiesą transformuojasi į negebėjimą priimti kintančio gimdytojų įvaizdžio. Nukaršusių tėvų išvežimas į senelių namus gali kilti dėl nesusitaikymo su pakitusia realybe, kai toks tėvų paveikslas atrodo nebeatlaikytina našta. Susitaikyti su brangių žmonių senėjimu būtina, kaip ir su rudens atėjimu – kasmet, baigiantis vasarai, visa savo esybe norisi atmesti besiartinančią kalendorinę žinią ir pakilti maištui prieš gresiančią tamsą ir atšalimą. Tačiau, priėmus kaitos procesą, ruduo nebeatrodo toks bauginantis – ir saulė rugsėjį dar ilgokai šviečia. O iš rudens perspektyvos ir žiema nebebaisi.
Kiekvienas gyvenimo tarpsnis, kaip ir kiekvienas sezonas, turi savito žavesio. Žinoma, senatvė visų pirma siejasi su ligomis ir skausmais, su bejėgiškumu ir liūdesiu. Nežinia, ką padovanos likimas brangiausiems žmonėms – ar šviesią ir ramią senatvę, ar sunkią ligą. Nežinia, ką išsitrauksime mes patys gyvenimo loterijoje. Todėl reikalingos pastangos ir supratingumas iš abiejų pusių – iš tos, kuriai nelengva susitaikyti su negailestingu senėjimo procesu, ir iš kitos, kuri turi apsiprasti su tuo, kad tėvai neamžinai bus stiprūs ir pilni jėgų, ir kad galiausiai jie išeis. Senstantys ir nebepajėgiantys savimi pilnai pasirūpinti gimdytojai kelia širdgėlą savo vaikams, ypač tiems, kurie buvo itin stipriai tėvų globojami. Tokie užaugę vaikai nenori emociškai pripažinti tiesos, net jeigu logiškai ir suvokia tikrąją situaciją – jiems tėvų jėgų silpimas atrodo tarsi apgaulė.
Pradėjus rūpintis senstančiais tėvais, yra natūralu išgyventi emocinius svyravimus: vaikams tenka susigyventi su globėjų, o tėvams – su globojamųjų statusu. Jei silpstantys gimdytojai persikelia gyventi pas vaikus, kurie turi savo nusistovėjusį gyvenimo ritmą, nepatogumų gali kilti ir vienai, ir kitai pusei. Vaikai turi išmokti teikti pagalbą taip, kad tėvai nejaustų iš jų sklindančio apmaudo ar susierzinimo, nes priimti paramą iš vaikų jiems ir taip yra didelė psichologinė trauma, suvokiant, jog tampama apsunkintojais. Senstantiems tėvams globoti reikia daug atsakomybės ir energijos, tad lieka gerokai mažiau laiko savo šeimai ir darbams, kurių nuolat begalės. Yra normalu kartais dėl to jausti bejėgiškumą. Žinoma, niekas nenori pykti ant savo tėvų, ir todėl, kai supykstama, išgyvenamas kaltės jausmas. Jis nesąmoningai gali kilti ir dėl kitos priežasties – jūs galite jausti nusivylimą savimi ir tuo, kad nesate pajėgus išspręsti senstančių tėvų bėdas. Tokioje situacijoje sudėtingą būtį palengvina „pusiau pilnos stiklinės” principo taikymas, stengimasis išlaikyti teigiamą požiūrį, pavyzdžiui: užuot tikėjęsi, kad situacija ypač pagerės, verčiau kiekvieną ramią ir šviesesnę dieną priimkite kaip malonės dovaną.
Gyvenimo saulėlydį pasitinkantiems žmonėms sunku susitaikyti su ribotomis galimybėmis – juk tai, kas anksčiau puikiai sekdavosi, dabar nebe taip gerai ir greitai pavyksta. Daugeliui tiesiog būtina išlaikyti tam tikrą mėgstamą veiklą. Jeigu juos stabdysime, atsižvelgdami į jėgų silpimą, jie gali prarasti ir likusį fizinį bei protinį pajėgumą. O tai gali sukelti visiško bejėgiškumo jausmą ir netgi didelę depresiją patiems senoliams ir aplinkiniams. Todėl, kiek įmanoma, senstantys žmonės turėtų aktyviai dalyvauti šeimos kasdienėje veikloje, prisidėdami tuo, kuo gali. Juk tik būdamas reikalingas ir pajėgus ką nors atlikti žmogus jaučiasi gyvenąs. Pastebėjus, kad tėvai praranda mėgavimąsi gyvenimu, veiklos skonį, reikėtų išmintingai pasiūlyti jiems užsiėmimų ar didesnės atsakomybės. Jeigu fiziškai senolis nebepajėgus daug padėti, jis gali būti vertingas patarėjas šeimos nariams tose srityse, kurias geriausiai išmano, tokiu būdu pritaikydamas savo žinias ir patirtį. Taip išsaugosime ir savo tėvų, ir mūsų pačių gyvenimo kokybę bei padėsime, kiek nuo mūsų priklauso, išlaikyti tėvų orumą – ir seni žmonės, netgi silpniausi, trokšta patys būti atsakingi už savo gyvenimą.
Mirus vienam iš tėvų, kitas gali labai sunkiai išgyventi ilgalaikio partnerio netektį. Sielvarto apimti, žmonės praranda laiko pojūtį, jiems atrodo, kad tas skausmas tęsis amžinai. Bet laikas užgydo žaizdas, ir netgi senatvėje žmogus ilgainiui vėl gali pasijausti laimingas. Neįmanoma pašalinti skausmo, bet dera palaikyti jį išgyvenantį žmogų, nedrausti gedėti, bet kiek įmanoma praleisti kartu daugiau laiko, pasidalijant ir savo išgyvenimais.
Be abejo, galime daug žinoti teoriškai, kaip reikėtų tvarkytis vienokioje ar kitokioje situacijoje, bet emociniams sukrėtimams iš anksto pasirengti neįmanoma. Vienas svarbiausių veiksnių, susijęs su šviesos dovana senatvėje – tikėjimas. Jei atidžiai skaitysime Šventąjį Raštą, įžvelgsime, jog Dievas mato žmonių nerimą dėl senatvės. Jis žino, kad daugeliui sunku su ja susitaikyti, todėl Jo žodis kupinas paguodos. Kalbėkime savo tėvams Evangelijos viltį – kad jie nebijotų ir kad nebijotume mes patys. Senatvė – sunkus išbandymas, ir kartais atrodo, kad tomis kančiomis Dievas tyčiojasi iš žmogaus, kad paminamas žmogaus orumas, kai jis nebegali rūpintis pats savimi. Tačiau taip sutvarkyta sezonų kaita, gyvenimo ratas – ir mūsų brangiausieji, ir mes turėsime sugrįžti į ten, iš kur atėjome. Kiek galime, praleiskime visi kartu daugiau laiko. Santykiai su artimiausiais žmonėmis, iš kurių galime semtis šilumos ir išminties, yra neįkainojami. Kokybiško bendravimo vaisiai nepavaldūs laikui, jie paliks pėdsakų mūsų sieloje iki paskutinės akimirkos, kol iškeliausime patys. Pasistenkime nepasiduoti įtampai, stresams – juk šie pagimdo daugiausia bėdų. Į kasdienius nesklandumus reaguokime, pasitelkdami humorą. Žmonės, mėgstantys juoktis, atrodo gerokai jauniau nei paniurėliai ir pulsuoja gyvybe. Tuomet ir sveikata geresnė, ir gyvenimo ruduo labiau saulėtas.
