Keli faktai:
· Šiemetinės pasaulinės kraujo donorų dienos šūkis – „Aukok kraujo nuolat!” („Giving Blood Regularly”).
· Pasaulio sveikatos organizacijos asamblėja dar 2005 metais pripažino, kad savanoriška kraujo donorystė, jeigu kraujo duodama reguliariai, yra saugi ir užtikrina nenutrūkstamą ir pakankamą aprūpinimą krauju.
Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakultete, kur kasmet sumušami vis nauji neatlygintinos kraujo donorystės rekordai, geriausias šios idėjos propaguotojas yra vyresnysis inžinierius Rimantas Varanavičius (58). Jis į donorystės idėją žiūri labai natūraliai – kaip į žmogaus priedermę kuo gali dalintis. „Norėtųsi, kad donorystė neapaugtų prietarais. Taip atsitinka, kai ji per daug sureikšminama. Duoti kraujo turėtų būti natūralus kiekvieno žmogaus poreikis, kada nėra nė užuominos apie savanaudiškumą. Daug kuo gali dalintis – ne viskas perkama-parduodama”. Ponas R.Varanavičius yra užpildęs ir sutikimą po mirties tapti audinių ir organų donoru.
Į neatlygintinus donorus – su kvailio etikete
Vilniaus kolegijoje R.Varanavičius dirba jau dešimtį metų, o pažintis su donoryste prasidėjo Statybos technikume Antakalnyje, kur išdirbo ketvirtį amžiaus. Ten per studentų entuziazmą vykstant akcijoms prasimušti į kraujo donorus inžinieriui buvo ne taip ir paprasta. „Vis neturėdavau laiko, todėl galvodavau: „Ai, ateisiu pabaigos link”. Bet kai aš atsilaisvindavau, kraujo centro darbuotojai būdavo susikrovę mantą”. Tada dar nebuvo ir neatlygintinos donorystės, galiojo bendra skatinimo tvarka.
Kol suvokė neatlygintinos donorystės tvarką, inžinierius sako nekart pakliuvęs į pakankamai keistas situacijas. „Dirbau dar Statybos technikume. Girdžiu per radiją, kad reikalingas trečios grupės kraujas. Kadangi mano būtent toks, lekiu į Žolyno gatvę uždusęs, nes galvoju, kad ten „striokas”. O čia pilna žmonių, visi stumdosi eilėse. Atbuvau visas eiles, mano kraują supylė į bendrą katilą, o galų gale nustūmė prie kasos: pasiimk pinigą ir eik. Buvo nesmagu, tarsi turėčiau kokį interesą. Kitą kartą būdavo taip, kad atleki, o minios žmonių jau lauke stovi. Ir dalija talonėlius. Kai paklausiu, kur duoti kraujo nemokamai, pasirodo, kad tokiems – žalia gatvė. Tik tie minioje žiūri kaip į kvailį: „Kam tau to reikia? Taigi pinigus moka!”. Aiškindavausi, kad jei man pristigs pinigų, kraujo davimas turbūt neišgelbės. Kažkaip vertiesi ir gerai”.
Trikdo neatlygintinos donorystės skatinimo tvarka
Nuolatos kraują dovanojantį inžinierių ir dabar trikdo neatlygintinos donorystės skatinimo tvarka. „Rankioji taškus ir gauni dovanų už kiekvieną donaciją. Net pikta. Aš dar suprasčiau, kad dovanas galėtum panaudoti reklamai. Prilipdei liptuką, ar apdalinai studentus tušinukais, kad žinotų, jog yra tokia misija”. Neilgai pasidžiaugęs už donorystę pelnytu puikiu dviračiu „Maxim”, kurį jam greitai pavogė, vyriškis juokauja, kad neatlygintinos donorystės atributika nepamaišytų ir ant kitos dovanos – miniatiūrinio skaitmeninio fotoaparato. „Įpratęs visąlaik jį nešiotis. Gėles fotografuoju darželyje nuo žiemos iki žiemos. Labai geras fotoaparatas, patogus važinėjant dviračiu. Bet irgi galėtų būti specialiai pamargintas, kad jei kas pavogs, bent žinotų, iš kur gavo”, – juokiasi Rimantas, kuriam ne itin patinka, kuomet skatinimas už neatlygintiną donorystę virsta savotišku žaidimu.
Liepos pradžioje R.Varanavičius dovanos kraujo 29-ą kartą, todėl atostogauti sako išeinąs švaria sąžine. Tada jau liks paskutinis kartas, kad galės duoti kraujo šįmet ir tą padaryti inžinierius ruošiasi rudenį kartu su studentais.
Donorystė ištraukė iš asmeninės dramos
Inžinierius R.Varanavičius nelinkęs per daug aiškinti, kaip jam kraujo donorystė tapo kasdienybe, nes tai susiję su asmeninio gyvenimo drama: „Tiesiog buvo tokia padėtis be išeities. Nebuvo kur dingti. Betgi atiduot kraują geriau, nei ant kapų nueit. Nacionaliniame kraujo centre atrandu labai gerą kompaniją nuoširdžių žmonių, kurie rūpinasi tavo sveikata ir matai, kad esi reikalingas. Paskui du mėnesius lauki su gera viltim pasimatyti su tais žmonėmis. Jie prieš dešimt metų man labai padėjo psichologiškai. Gerai jaučiuosi tame kolektyve – ten visada gera nuotaika. Pasiilgsti to trumpo pabendravimo – einant nuo vieno prie kito langelio. Buvo keli kartai, kai mane „išbrokavo”. Atrodydavo, visiškai niekam benetinki, netgi čia tavęs nepriima. Na, bet laikas eina ir susitvarko reikalai”.
Su žmona išsiskyręs vyriškis džiaugiasi nepraradęs ryšio su jau suaugusiais vaikais. „Abu – labai geros širdies. Sūnus Simas (38) dirba vienoje spaustuvėje. Jau irgi taiko į donorystę. Dukra Rasa (35) dirbo „Omnitel” bendrovėje, dabar tupi namie, nes turi antrą mažytę. Abu gyvena tvarkingai ir gražiai, man dėl vaikų nėra jokių rūpesčių. Esam giminingų sielų, vieni kitus labai gerai suprantam”.
Iš sostinės prie jūros – dviračiu
R.Varanavičius prasitarė labai nemėgstantis, kad kraujo centre prieš jo valią rūpinamasi jo sveikata. Užtat jo pomėgis keliauti dviračiu yra gan ekstremalus. „Aš ant dviračio gyvenu – čia mano gyvenimo dalis. Ant jo į darbą važiuoju žiemą vasarą. Ir prie jūros keliauju ant to savo dviratuko”. Šiemet kelionei prie jūros R.Varanavičius jau sunkiai randa naują maršrutą. Sako nekeliantis sau plano, kuo greičiau pasiekti tikslą, tačiau per dieną numina nuo šimto iki dviejų šimtų kilometrų. „Taip palengva ir važinėju. Į tėviškę Kavarskan (Anykščių raj.) nuvažiuoti man tereikia kartą nulipti nuo dviračio”.
Nagingas žmogus sako dviračio gyvenime nepirkęs. Susirenka tokią, kokios reikia, važiavimo priemonę iš atiduotų ir išmestų dviračių. Dabar į darbą iš Antakalnio į Baltupiuose esančią Vilniaus kolegiją inžinierius mina pirmuoju dviračiu su bėgiais. Susimeistravo tris bėgius, papuošė dovanotu skambučiu ir išsirengė pirmam krikštui iš Vilniaus į Biržus. „Sovietiniai rėmai neturi išvaizdos, bet niekas ir neliečia. O važiuoja visiškai puikiai. Jis tinka važinėti po Vilnių ir apie Vilnių. Dar vieną turiu, su kuriuo gerai važiuoti iki pusšimčio kilometrų atstumus. O trečią reiks ruošti kelionei prie jūros. Kai per atostogas numini mažiausiai tūkstantį kilometrų, dviratis padyla truputį. Anksčiau numindavau ir iki dviejų tūkstančių kilometrų – viskas priklauso nuo to, kur surandu atramos taškus. Nesivežu maišų kaip kupranugaris. Atrandu draugų, ar jų draugų, kurie priima nakvynės. Tada jau galiu keverzot naują maršrutą”.
Užsienio žvaigždės donorai
Toronte filmuojant kino juostą „Smokingas”, veiksmo filmų žvaigždė Jackie Chan kreipėsi į Kanados kraujo tarnybą, norėdamas padovanoti kraujo. Jis taip pat išplatino viešą pranešimą, kuriame agitavo kitus tapti kraujo donorais ir aiškino apie didžiulį jo poreikį šalyje. Tai buvo ne pirmas kartas, kai Jackie Chan neatlygintinai davė kraujo. Aktorius reguliariai aukoja kraujo savo gimtajame Honkonge.
Šių metų balandį kraujo norėjo paaukoti viena garsiausių pasaulio modelių Naomi Campbell. Ji specialiai dėl to atvyko į HemoRio Medicinos centrą (Brazilija), tačiau medikai rekomendavo jai palaukti, nes praėjo per mažai laiko po operacijos – vasarį manekenei atlikta cistos pašalinimo operacija. Dovanotas kraujas reikalingas žmonėms, užsikrėtusiems šiltųjų kraštų virusine liga – dengė karštlige. Ja Brazilijoje, kaip tuo metu buvo pranešama, užsikrėtę 55 tūkstančiai žmonių, 67 jų mirė.
Amerikoje yra įsteigtas Raudonojo Kryžiaus žvaigždžių kabinetas ir jau ne pirmus metus organizuojama akcija – kelionė po šalį, kurios metu žmonės raginami duoti kraujo, jiems aiškinama apie kraujo donorystę ir pan. Specialiai tam buvo paruoštas ir lenktyninis automobilis su išpieštu raudonu kryžiumi, kurį vairuoja Raudonojo Kryžiaus žvaigždžių kabineto narys ir nuolatinis kraujo donoras, lenktynininkas Greg Biffle.
