Kai nesiseka, tai nesiseka ištisai – kas to nėra patyręs? Visi galimi nemalonūs atvejai, kuriems įvykti tikimybė, rodos, tokia pati kaip ir malonių, atsitinka vis dėlto dažniau. Bent jau mums taip atrodo.
Anglų fizikas teoretikas Robertas Matthewsas rimtai susidomėjo nesėkmių problema ir per pastaruosius metus paskelbė keletą savo darbų šia tema solidžiuose mokslo žurnaluose.
Sviestu į apačią
Rytas, jau ne toks ankstyvas, kaip norėtųsi. Jūs vėluojate į darbą. Rausdamiesi komodoje, pilnoje švarių kojinių, stengiatės atrasti porą vienodų, tačiau niekaip nepavyksta – pakliūva tik skirtingos. Pusryčiaudami neatsargiai numetate nuo stalo suvožtinį, ir jis krenta ant grindų, be abejonės, sviestu į apačią.
Galiausiai išeinate į gatvę, nuvažiuojate iki metro stoties, atsistojate į eilę prie vienos iš kasų ir suprantate, kad kaimyninės eilės jums iš abiejų pusių tirpte tirpsta, o jūsiškė – nė iš vietos. Gal kasininkė pirmą dieną dirba, gal kuris nors pilietis krapšosi po savo kišenes ir niekaip smulkių neranda…
Visiems žinomos tokios kolizijos. Tačiau kaip jas vertinti?Manote, tai atsitiktinumas? Manote, yra lygiai tokia pat tikimybė rasti vienodas kojines iš pirmo karto, o suvožtinis 50 proc. atvejų gali nukristi ir kita puse? Ir visos eilės prie kasų turi tiek pat galimybių įstrigti?
Deja. Moksliniu požiūriu, visos šios smulkios nesėkmės nevisiškai atsitiktinės. Taip sutvarkyta visata.
Vadinamasis Merfio dėsnis skelbia: „Jeigu koks nors nemalonumas gali nutikti, – jis nutinka.”
Merfis – ne pesimistas
Nors šis gyvenimiškas pastebėjimas įvairiomis formomis buvo pasakytas ir anksčiau, šiuolaikinė formuluotė atsirado 1949 metais, kai vienoje iš karinių oro pajėgų bazių JAV tyrinėjo staigaus stabdymo įtaką žmogaus organizmui.
Tai buvo būtina ieškant reaktyvinių lėktuvų nuleidimo ant lėktuvnešio denio metodų. Savanorius prisegdavo diržais prie vežimo su raketiniu greitintuvu, paskui jį staigiai stabdydavo. Bandomųjų būklė buvo registruojama naudojant elektrodus, pritvirtintus prie odos. Pritvirtinimo sistemą sukūrė karo inžinierius kapitonas Edvardas Merfis.
Vieną gražią dieną buvo pastebėta, kad fiziologinių parametrų nėra, taigi bandomasis kentėjo veltui. Apžiūrėjęs savo sistemą, kapitonas Merfis suprato, kad kone visų elektrodų laidus technikas šįkart prijungė bet kaip. Ir tai sistemos autoriui padiktavo tokią mintį: „Jeigu yra du arba keletas būdų ką nors padaryti ir vienas iš jų gali privesti prie katastrofos, kas nors būtinai panaudos būtent šį būdą.”
Liaudis veikiai pervadino šią pastabą į „Merfio dėsnį” ir tai labai nuliūdino patį Merfį. Jis visai nebuvo linkęs į niūrų fatalizmą: esą viskas tik į bloga, ir nieko čia nepaveiksi.
Edvardo Merfio anūkas, perskaitęs Matthewso straipsnį, atsiuntė į žurnalą laišką, kuriame pabrėžė, kad jo senelis neapeliavo į smulkių ir didelių nesėkmių neišvengiamybę, o, būdamas skrydžių saugumo specialistas, darė viską, kad tokių atsitiktinumų būtų išvengta. Pavyzdžiui, prieš išeidamas į pensiją jis dalyvavo kuriant pirmąjį nuleidžiamo mėnuleigio „Apolonas” modulį, ir viskas, žinia, baigėsi sėkmingai.
Be to, Merfio anūkas rašo, kad jeigu jo senelis būtų pastebėjęs, jog sumuštinis visada krenta sviestu žemyn, jis būtų ne tik konstatavęs faktą, bet ir sugalvojęs ką nors, kad jis nenukristų išvis arba bent jau nukristų ne sviestu į apačią.
Sumuštinio dėsnis
Matthewsas susidomėjo „sumuštinio dėsniu” tuomet, kai viename žurnale perskaitė skaitytojo laišką, kuriame buvo tvirtinama, kad kišeninio formato knyga minkštais viršeliais, jeigu ją nustumsi nuo stalo, visada nukris ant grindų viršeliu žemyn (jeigu ant stalo buvo padėta viršeliu į viršų).
Fizikas pamanė, kad skaitytojas klysta: šansai nukristi tituliniu arba galiniu viršeliu į grindis yra vienodi. Ką gi, knynelė – ne sumuštinis, bandymai su ja nebrangūs ir neištepa grindų sviestu.
Bandymai parodė, kad išties knygelė dažniausiai krenta „veidu į žemę”. Šis reiškinys nustatomas dviem parametrais: knygos vartaliojimosi greičiu krentant ir stalo aukščiu.
Vertimosi greitis paprastai būna labai mažas, kad iki grindų knygutė suspėtų padaryti kūlį ir nukristų ta pačia puse į viršų, kuria gulėjo ant stalo.
Vertimąsi lemia žemės traukos jėga, jo greitis nedidelis, o stalas neaukštas.
Taip pat yra ir kentant sumuštiniui.
Matthewsas apskaičiavo: kad sumuštinis krisdamas nuo stalo galėtų apsiversti aplink savo ašį, stalas turi būti apie tris metrus aukščio. Tuomet žmogaus, kuriam būtų patogu pusryčiauti prie tokio stalo, ūgis turėtų būti apie 20 metrų.
Taigi jei stalai būtų aukštesni, sumuštiniai (ir knygos) kristų sėkmingiau.
Bet kodėl stalai yra tokio aukščio? Todėl, kad tai patogu žmogui. O kodėl žmogus turi būtent tokį ūgį? Tai priklauso nuo gravitacijos jėgos.
Jeigu žmonės būtų kur kas aukštesni, jie pirmiausiai ne taip tvirtai laikytųsi ant dviejų kojų, o antra – skeleto kaulai dėl tvirtumo turėtų būti tokie stori ir sunkūs, kad tie milžinai vos pajudėtų.
Taigi krentančio sumuštinio dėsnį galiausiai lemia mūsų visatos savybės – gravitacijos jėga, kaulų tvirtumas (o jis priklauso nuo cheminių sąveikų…).
Lėčiausia eilė
Pasvarstykime apie eiles prie kasų. Kodėl taip dažnai būtent ta eilė, kurią pasirinkote jūs, juda lėčiau negu kaimyninės?
Kiek šansų, kad iš trijų eilių (vargu ar jūs galite stebėti visas, tad imkime jūsų eilę ir dar dvi iš šonų) jūs patekote į pačią greičiausią?
Dviem trečdaliais atvejų jus aplenks arba kairioji, arba dešinioji eilė. Tai objektyvus reiškinys, ir nieko čia nepadarysi.
Skirtingos kojinės
Tarkime, yra žinoma, kad jūsų komodoje visos kojinės – porinės, nė viena nepasimetė, tiesiog jos susimaišė, taigi ne iškart rasi dvi vienodas.
Bet anksčiau ar vėliau, vargais negalais surūšiavę, jūs randate porą kiekvienai kojinei.
Dabar darykime prielaidą, kad viena kojinė po skalbimo ar dar iki jo kažkur pasimetė. Surūšiavus visas, ji liks be poros. Paskui pasimetė dar viena kojinė. Žinoma, galėjo pasimesti kapsyk ta neporinė, betgi kur kas daugiau šansų, kad kitą kartą pasimes kuri kita ir sugriaus savo porą.
Taigi po kiekvieno atsitiktinio vienos kojinės praradimo greičiausiai atsiras naujas „neporiškumas”.
Matematinis metodas, vadinamas jungiamąja analize, patvirtina šią išvadą.
Mokslinė išvada: „Atsitiktinis kojinių praradimas visada su kur kas didesne tikimybe sukuria naujus neporinius egzempliorius, negu išlaisvina jus nuo jau turimų.”
Jeigu iš pradžių, pavyzdžiui, komodoje buvo 10 pilnų porų, tai po to, kai pusė atsargų pasimes, šansų, kad dėžėje liks tik „našlaitės”, keturiskart daugiau nei kad liks tik poros.
Pats netikėčiausias pusės atsargų praradimo rezultatas, kaip rodo jungiamoji analizė, – tai stalčius su dviem vienodomis ir šešiomis skirtingomis kojinėmis. Nenuostabu, kad rytą skubėdami į darbą jūs niekaip negalite rasti poros.
Savaitgaliais visada atvėsta
Ar pastebėjote tokį nemalonų dėsningumą: poilsio dienomis oras subjūra?
Manote, čia asmeninė jūsų nelaimė arba pesimistiško požiūrio į pasaulį išdava?
Anglų meteorologas A. Gordonas apdorojo 14 metų statistinius oro temperatūros duomenis ir pamatė, kad sekmadienis – visada pati šalčiausia savaitės diena.
Nuo pirmadienio temperatūra kyla, šilčiausia savaitės diena yra trečiadienis, o po jo pamažu vėsta iki sekmadienio.
Tiesa, šie temperatūros svyravimai labai nedideli, tačiau jie realiai egzistuoja.
A. Gordonas mano, kad tai susiję su žmogaus veikla. Masinis gamybinio bei automobilių kuro deginimas šiokiadieniais kiek pašildo atmosferą.
Kodėl savaitei baigiantis, dar iki poilsio dienų, temperatūra ima kristi?
Pirma, daugumoje šalių savaitės pabaigoje prideda arti esančias šventes, kad žmonės galėtų švęsti keletą dienų paeiliui. Be to, penktadienis – poilsio diena musulmoniškose šalyse, o musulmonų žemėje – daugiau nei milijardas.
Su šia hipoteze galima nesutikti, bet faktas yra faktas: poilsio dienos iš tiesų šiek tiek vėsesnės už šiokiadienius. Ir sėkmė čia niekuo dėta.
Tad, jei turite tokią galimybę, poilsiaukite trečiadieniais.
