Kodėl taip dažnai pirmas gimdyvės klausimas apie kūdikį būna ne „Kas tai?”, o „Ar jam viskas gerai?”, „Ar jis normalus?” O jei medicinos sesuo prieš atsakydama kiek palūkuriuos? Mamos baimės ir abejonės iškart susijungs su vaizduote…
O jeigu iš tikro kūdikiui kas nors negerai? Tuomet mamai teks išgyventi sunkų periodą: ji jausis už tai atsakinga. Nes jos mintys apie vaiką – vaiką jos viduje – ir realus nėštumas yra skirtingi dalykai. Bet atskirti juos ne taip paprasta…
Pokalbiai su tėvais
Šis pokalbis vyko 1961 m. BBC radijo laidoje, skirtoje tėvams. Laidą rengė ir vedė pasaulyje pripažintas psichiatras, psichoanalitikas Donaldas Vudsas Vinikotas (Donald Woods Winnicott, 1896 – 1971). Šis žmogus buvo atsidavęs vaiko psichikos raidos tyrinėjimui, o daugiausia dėmesio skyrė kūdikio ir motinos ryšiui.
Dialogai su tėvais BBC radijuje 7 ir 8 dešimtmečiais sugulė į knygą „Talking to Parents”. Šie pokalbiai neprarado aktualumo ir šiandien.
Čia pateiktoje ištraukoje (jos pradžia – praėjusį šeštadienį) psichoanalitikas kalbasi su Kler Rainer, medicinos seseria, parašiusia ne vieną knygą apie vaikų sveikatą. Pokalbio tema – motinų jaučiama kaltė prieš vaiką: iš kur ji kyla ir kokia jos prasmė?
Vaiko saugumo garantas
K. RAINER: Jeigu motina nejaustų kaltės, ji nejaustų ir poreikio taip stipriai saugoti vaiką, tiesa?
Jeigu jai atrodytų, jog viskas visada klostysis puikiai, o vaikui staiga pakiltų temperatūra, ji sakytų: „Na, nieko bloga nutikti negali; nėra ko jaudintis. Kviesti daktarą? Nereikia, nieko baisaus tikriausiai nenutiks.”
VINIKOTAS: Man šis klausimas gana praktinis. Mat aš daug laiko priiminėju motinas, kurios ateina su vaikais į ligoninę. Matau, kaip jos nerimauja. O jeigu būtų ramios, tai net nepastebėtų, kad vaikas susirgo.
Motinos dažnai ateina ir tada, kai vaikas gan sveikas. Jos sako, kad vakar jis pargriuvo ir susitrenkė galvą: „Aš tik… nesu visiškai tikra, ar jis gerai jaučiasi, ar jam nieko nenutiko?..”
Jos teisios manydamos, kad turėjo ateiti, o iš manęs reikalaudamos pasakyti: „Taip, aš jį apžiūrėjau, jam viskas gerai.”
Kaltės jausmas prieš vaiką praeina, kai mama padaro tai, kas jai pridera. Arba ji gali neiti pas daktarą, o stebėti,galvoti ir suprasti, kad viskas galiausiai susitvarkė. Bet aš manau, kad būtent kaltės jausmas daro ją jautrią ir verčia abejoti savimi.
Gerai žinau, kas būna, kai tėvai nesugeba jausti kaltės ir todėl nepastebi, kad jų vaikai serga.
K. RAINER: Vaikui tai turėtų būti gana malonu, jeigu taip galima pasakyti. Turiu galvoje tą didžiulę atsakomybę, kuri susijusi su juo. Motina pasirengusi prisiimti kaltę už tai, kas vyksta, bausti save ir tokiu būdu ginti vaiką… Tai tikriausiai jam labai malonu; motinos kaltė tampa pagalve, saugiančia nuo tokio didžiulio pasaulio.
D. VINIKOTAS: Taip. Jeigu mes galėtume pasirinkti, mes pasirinktume mamą, kuri mano, kad jeigu nutiko kas nors bloga, tai dėl jos kaltės. Mes veikiausiai nepasirinkume tokios mamos, kuri ieško paaiškinimų išorėje.
Manau, kad iš dviejų dalykų, iš dviejų kraštutinumų, mes pasirinktume motiną, kuri jaučia didžiulę atsakomybę už viską.
