Pasak psichologų, baimė – visiškai normalus jausmas, padedantis žmogui apsisaugoti. Tačiau paradoksalu, kad daugelis bijo baimės, esančios vienu iš 4 adekvačių jausmų (pyktis, liūdesys, džiaugsmas, baimė), kurių trys įvardijami kaip negatyvūs. Iš tikrųjų visi jausmai žmogui reikalingi ir jam padeda. Jei žmogus nebijotų, dažniau rizikuotų, keldamas grėsmę savo gyvybei.
Ritualai, kai skaičiuojamos šaligatvio plytelės, spjaunama per petį pamačius juodą katę tikint, jog galima išvengti nesėkmės, dažniausiai yra nesąmoningi ir susiję su elementaria baime. Iš kitos pusės toks elgesys įrodo, kad veikia savisauga bijant, kad ko nors neatsitiktų. Nuo baimės ginamasi pačiais įvairiausiais būdais.
Psichologai sako, kad visos baimės susijusios su realiu žmogaus patyrimu. Pavyzdžiui, nė vienas nebijotų susirgti vėžiu, jei nežinotų, kas tai yra. Labai dažnai patyrimas išgyvenamas vaikystėje, kurioje ir „užprogramuojama” bijoti tam tikrų dalykų. Ir jei tėvai nesugeba „perdirbti” baimės jausmo, vaikas neišmoksta su juo susidoroti.
Psichiatrai, aiškindami baimės buvimą, dažniausiai pateikia pavyzdį: kai bijoma susirgti, psichika „nukreipiama” į ligą ir organizmas pasiruošia ją priimti, bet ne visuomet sugeba su ja susidoroti. Net sugėrus kursą vaistų, liga apmalšinama, bet iš sąmonės ji nedingsta, nes žmogus visą laiką apie ją galvoja.
Didžioji dalis ligų susiję su psichika ir daug kas priklauso nuo to, kokią prasmę žmogus suteikia ligai, pasiruošęs ją sutikti ar ne. Todėl pirmiausia reikėtų įvertinti realybę ir pamėginti suvokti, ar iš tiesų verta bijoti.
Kad ir siaučiant gripo epidemijai. Išanalizavus situaciją dažniausiai paaiškėja, kad užsikrėsti nėra kur, nes į darbą važiuojama automobiliu, darbovietėje taip pat niekas neserga. Tereikia suvokti, kad gripu užsikrečiama ne todėl, kad šalta, o nuo kitų žmonių, o jei nebūsi tarp ligonių, neturėsi galimybių apsikrėsti.
Taigi, kuo daugiau galvojama apie ligą, kuo labiau stengiamasi išvengti būsimos ar menamos ligos, tuo didesnė tikimybė ja susirgti.
Ko bijo žinomi žmonės?
Audrius Bružas, Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorius:
– Buvau dar vaikis, nors slapčiomis jau pretendavau į pusbernius, kai Černobylyje sprogo atominės reaktorius. Po katastrofos prasidėjo visokios kalbos apie radiacijos poveikį gamtai ir žmogaus sveikatai. Kartą, eidamas iš mokyklos pro parduotuvę išgirdau, kaip keli vyrukai prie alaus bokalų postringavo apie, neva nuo radiacijos mutavusias varles. Sakė, kad išsipučia net iki žmogaus didumo. Tokios milžinės dažniausiai apsigyvena rūsiuose, nes ten daugiausiai sudėta maisto atsargų. Nors širdies gilumoje ir netikėjau tokiais dalykais, iki pat paauglystės pabaigos bijojau nusileisti į rūsį. Žodžiu, atsirado psichologinė baimė dėl nieko. Bet, kadangi pats ją įsivariau, pats iš jos ir išsivadavau.
Vaida Genytė – Marazienė, LTV laidos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai” vedėja, muzikos mokytoja :
– Visi turbūt ko nors bijo. Aš taip pat. Nesu iš tų, kurie bijo vorų ar sliekų. Aš labiau bijau įvairių situacijų, iš kurių tenka kapstytis. Pavyzdžiui, anksčiau bijodavau egzaminų, dabar baiminuosi prieš kiekvieną svarbesnį susitikimą, nes noriu pasirodyti kuo geriau ir kuo geriau atrodyti pašnekovų akyse. Ir vis tik, manau, kad tai daugiau jaudulys, o ne baimė. Tačiau ir jį reikia įveikti. Va, tuomet man labiausiai padeda savitaiga, o ne tuksenimas į medinį stalo kampą, ar kokie kitokie prietarai. Svarbiausia nusiteikimas ir tikėjimas, kad viskas bus gerai. Labai padeda pozityvus požiūris į daugelį dalykų, suvokimas, kad gyvenimas ištikus nesėkmei nesibaigia. Tiesiog reikia žiūrėti į priekį ir tuomet tų baimių bus mažiau.
