Lėtinė mieloleukemija – viena iš lėtinių piktybinių kraujo vėžio formų. Ši diagnozė daugeliui kelia tik neigiamas emocijas. Tačiau net su šia liga galima gyventi. Tiesa, jei pakliūni tarp „laimingųjų”, kurie gauna naujausius vaistus.
Lemia chromosomų pokyčiai
Lėtinė mieloleukemija (LML) išsivysto todėl, kad atsiranda genetinių chromosomų pokyčių. Ląstelės išsigimsta, tampa piktybinės. Piktybinės ląstelės nekontroliuojamai auga ir dauginasi. Lėtinė LML stadija tęsiasi keletą metų. Vėžinės kraujo ląstelės tiesiog sunaikina žmogų.
Ši lėtinė kraujo vėžio forma anksčiau baigdavosi mirtimi. Susirgusieji mieloleukemija gyvendavo maždaug 4 metus. Prieš kelerius metus šios ligos gydyme įvyko perversmas – atsirado vaistų, padedančių visiškai sustabdyti ir kontroliuoti ligą. Žmonės, vartodami mieloleukemijos progresavimą stabdančius vaistus, ligos tiesiog nejaučia, yra darbingi. Mirtina liga tapo visiškai kontroliuojama lėtine būkle.
Bėda ta, kad gyvybes gelbstintį vaistą Lietuvoje gauna tik trečdalis pacientų. Vadinasi, yra galimybė padėti visiems, o padedama tik kas trečiam. Gaunantieji šiuos vaistus dirba, mokosi, o iš tų, kurie vaistų negavo, per porą metų apie 40 proc. jau paliko šį pasaulį, mat liga bėgant laikui ūmėja ir baigiasi mirtimi.
Per metus LML suserga apie 40 žmonių. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 200 sergančiųjų. Iš jų tik 60 pacientų turi galimybę išgyventi. Vaistai yra visiškai kompensuojami, bet tik tiems 30 proc. Medikai yra priversti spręsti, kam jų duoti, o kam – ne. Paprastai vaistų gauna arba jauniausi, arba tie, kurių liga tampa ūmi – tenka ją stabdyti.
„Sunku suvokti, kodėl turi mirti žmonės, kurie galėtų gyventi – jiems tereikia vaistų. O ir tie, kad sirgdami gyvena ir gauna vaistų, nuolat turi bijoti, kad kada nors savo išganingosios tabletės gali nebegauti. Todėl manome, kad Lietuvoje, kaip ir kitose išsivysčiusiose valstybėse, vaistus turėtų gauti visi LML sergantys žmonės, kuriems jie gali išsaugoti gyvybes”, – teigia Onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas” pirmininkė Dalia Bielskytė.
Išsigelbėjimas – vaistai
Šiaulietis Šarūnas Narbutas, šiuo metu studijuojantis teisę Vilniaus Mykolo Romerio universitete, mieloleukemija serga jau dvejus metus. Susirgo jis būdamas abiturientas – ligą jam diagnozavo 2007 m. spalį.
„Praėjus mėnesiui po to, kai sužinojau diagnozę, paaiškėjo, kad gausiu vaistus. Tai buvo labai didelis palengvėjimas, palyginti su tuo, ko galėjau tikėtis – kaulų čiulpų transplantacijos arba chemoterapijos, – sakė Š.Narbutas. – Chemoterapijos efektyvumas, palyginti su vaistais, yra labai mažas. Vaistų efektyvumą galima prilyginti kaulių čiulpų transplantacijos efektyvumui, tik be ilgo ir sunkaus reabilitacijos periodo. Be to, vaistų nuo LML kurso kaina yra mažesnė nei kaulių čiulpų transplantacijos kaina”.
Vaikinas teigia, kad pradėjus vartoti vaistus jo gyvenimo kokybės liga iš esmės nepakeitė – jis sportuoja, mokosi ir nejaučia šios baisios ligos požymių. Tik turi neužmiršti išgerti paskirtos vaistų dozės. Situacija būtų buvusi visiškai kitokia, jeigu būtų tekę rinktis kaulų čiulpų transplantaciją arba chemoterapiją.
„Lietuva mieloleukemijos gydymo vaistais prasme yra gūdi provincija, nes jau net Latvijoje ir Estijoje beveik visi susirgusieji gauna šių vaistų. Kitos Europos valstybės tuos žingsnius padarė jau prieš penkerius metus, ten jau skiriami naujesni vaistai”, – sakė LML gydymo galimybėmis besidomintis Š.Narbutas.
Vilnietei Viktorijai Ancutaitei LML buvo diagnozuota 2006 m., galima sakyti – visiškai atsitiktinai. Moteriai tiesiog kartais iš po kojų pradėdavo slysti žemė. Šeimos gydytoja atliko kraujo tyrimus ir įtarė sunkią ligą, todėl nusiuntė tikrintis pas hematologus. Šie ir pranešė baisiąją diagnozę.
„Tik idiotas gali ramiai į tokią diagnozę reaguoti. Bet jei jau taip atsitiko, reikia susiimti ir ieškoti išeities, – sakė V.Ancutaitė. – Man pasisekė – gavau vaistų ir dabar esu sveika. Nenoriu sakyti, kad vėžį įveikiau, nugalėjau. Vėžys tik pasitraukia, o kada panorės, tada ir sugrįš. Juk gali atsitikti taip, kad rytoj tos išganingosios tabletės nebegausiu. Tai trikdo kur kas labiau nei džiaugsmas dėl pasitraukusio vėžio”.
