Grįžti į gyvenimą gali padėti stipri valia

Stebėdami, kaip entuziastingai ligoninės fojė surengtoje mugėje slaugytojos ir gydytojos perka molinius puodelius, raižyto medžio lenteles, megztas, nertas gėlytes ir servetėles, suvokėme svarbią tiesą – esame be galo reikalingi vieni kitiems. Gera žinoti: kas benutiktų, visada atsiras žmonių, kurie nuoširdžiai norės tau padėti.

Vieną kartą Amerikoje Praėjusią vasarą, baigęs komunikacijos ir informacijos bakalauro studijas Vilniaus universitete, Matas Puodžiūnas kartu su draugais išvažiavo padirbėti į Jungtines Amerikos Valstijas. Vaikinai išsinuomojo namą Šiaurės Karolinos kurortiniame miestelyje Korola. Buvo šilta vasaros diena. Lietuviai kartu su amerikiečiais ilsėjosi po darbų plaukiodami šalia namo įrengtame baseine. Atsispyręs nuo krašto ir pasiruošęs nerti į vandenį Matas pastebėjo, kad nebeturi kur nusileisti – tiesiai po juo iš kažkur atsirado žmonių knibždėlynas. Nenorėdamas jų sužeisti, Matas nėrė ne ta kryptimi ir atsitrenkė į dugną. Tą pačią akimirką pajuto, kad kūnas nustojo jo klausyti. Atmerktomis akimis Matas gulėjo vandenyje ir niršo: "Nejaugi man lemta nuskęsti būnant dvidešimties metų kažkur Amerikos baseinėlyje – kaip kokiam idiotui..." Draugai skubiai iškėlė Matą iš vandens ir iškvietė greitąją pagalbą. Suparalyžiuotą vaikiną į ligoninę nuskraidino malūnsparnis.

Šypsenos ne dirbtinės Atsitrenkęs į baseino dugną, lietuvis susilaužė tris kaklo slankstelius,buvo smarkiai pažeistos stuburo smegenys. Matas ligoninės reanimacijos skyriuje gulėjo visiškai bejėgis. "Mano draudimo suma baigėsi malūnsparnio atskraidinimu, juk ji tesiekė 50 tūkstančių dolerių, – pasakoja savo istoriją Matas, – o sąskaita už gydymą buvo 700 tūkstančių. Tačiau man pasisekė – sumokėti pasisiūlė vietinė katalikų bendruomenė, o didžiąją dalį sumos padengė pati ligoninė. Greitai atskrido mano mama, mes gyvenome kartu toje pačioje didelėje palatoje 9 aukšte – kaip viešbutyje. Pro langą buvo matyti vandenynas. Pamatę, kad aš pradedu taisytis, amerikiečiai pažadėjo gydyti, kiek reikės, kol sustiprėsiu ir galėsiu grįžti namo. Manimi visi labai rūpinosi – ir ligoninės personalas, ir draugai. Kai susiruošiau į namus, su ašaromis išsiskyrėme. Sako, kad amerikiečių šypsenos – dirbtinės, tačiau aš to nepastebėjau, jie visi man tapo miela šeima. Bendraujame iki šiol."

Žinojo, kad vežimėlio neprireiks "Pradžioje man niekas nieko tikro nesakė, galvojau, kad tik pasitempiau nugarą, – prisimena Matas pirmąsias dienas ligoninėje. – Dar klausiau, ar greitai išleisite mane, juk į darbą ket virtadienį? Tik tada, kai atskrido mama ir gydytojai parodė visus popierius, pasidarė baisu. Juk man buvo leidžiami stiprūs vaistai, gal dėl to nelabai ir supratau, kas iš tiesų atsitiko. Bet greitai ėmiau judinti kojas, rankas, kiekvieną dieną vis daugiau. Aišku, reabilitacijos lygis Amerikoje be galo aukštas, bet kažin ar be didelių valios pastangų būtų pavykę atsikelti iš patalo. Man pasisekė, kad viskas buvo padaryta laiku – suleisti vaistai, sudėtos plokštelės, pradėta aktyvi reabilitacija. Jau reanimacijos skyriuje. Prisimenu, guliu prijungtas prie vamzdelių, o man jau rankas tampo, sukioja, laužo, kad tik nesustingtų. Ir taip kiek vieną dieną. Vėliau, kai mane perkėlė į reabilitacijos skyrių (ten dieną naktį galima treniruotis, visos priemonės paliktos, durys atrakintos), mes su mama net ir vakarais važiuodavome į salę. Nelengva buvo, nebenorėčiau to dar kartą patirti. Paverkdavau, pasėdėdavau kampe ir vėl pratimus darydavau. Ten, Amerikoje, dėl to, kad taip sparčiai taisiausi, manimi susidomėjo žiniasklaida. Filmavo televizija, lankė gydytojai iš kitų miestų. Ir dabar bendrauju su amerikiečiais, siunčiu fi lmuotą medžiagą apie save. Labai noriu vasarą nuvažiuoti ir jiems pasirodyti. Juk buvau visiškai bejėgis, o dabar – vaikštau ir jaučiuosi beveik sveikas. Esu laimingiausias pasaulyje. Lietuvoje nesu matęs, kad po tokios traumos kaip mano žmogus taip atsigautų. Sunku jiems matyti, kad aš vaikštau, o jiems – jokių vilčių nėra. Aš niekada nemaniau, kad sėdėsiu vežimėlyje. Mane bandė mokyti juo važiuoti, bet atsisakiau – žinojau, kad man tikrai jo neprireiks."

Stebuklingų tablečių net Amerikoje nėra Amerikoje praleidęs tris mėnesius, rudenį Matas su mama grįžo į Lietuvą. Dabar jis gydosi ambulatoriškai – rytais atvažiuoja į Santariškes, o vakarais sėda į automobilį ir parvairuoja namo. Rudenį vaikinas žada tęsti magistro studijas Vilniaus universitete. Žmonės vis dar klausinėja, gal ten, Amerikoje, gydymas – stebuklingas? "Galvojate, kad ten duoda kažkokių tablečių ir pasveiksti nieko nedarydamas? – atsako Matas. – Taip nėra, viską reikia daryti pačiam. Žinoma, fi nansavimas ten kur kas geresnis, yra ko tik prireikia. Lietuvoje visko trūksta, tačiau čia taip pat dirba profesionalai, pilni didžiulio entuziazmo, tad aš su mielu noru atvykstu į reabilitacijos centrą kiekvieną dieną ir dirbu čia nuo 8 ryto iki 5 vakaro. Kai tik turiu laisvo laiko, einu į ergoterapijos kabinetą. 20 metų gyvenau net nesusimąstydamas, kaip paimti puodelį, o dabar – didžiausia laimė, kad jau galiu jį pakelti. Rankos iškrypimas taip ir liko, trauma smarkiausiai paveikė rankas. Sutrumpėjo sausgyslės, vis dar negaliu atlenkti pirštų iki galo. Dešinė ranka labai silpna, negaliu rašyti. Būtent rankų man labiausiai ir trūksta buityje. Kojos šiek tiek lengviau atsigavo, bet ir aš prisitaikiau – jau galiu ir mašiną vairuoti." Matui pasisekė, kad buvo skubiai suteikta pagalba Tomas Sinevičius, reabilitacijos gydytojas Matui pasisekė, kad pagalba buvo labai greitai suteikta, kokybiškai atliktos operacijos ir skirti vaistai. Po stuburo traumos reikia kuo greičiau suleisti vaistų, mažinančių audinių paburkimą. Juk bet kokį sumušimą lydi patinimas ir paburkimas, tas pat vyksta ir nugaros smegenyse. Pasekmės kur kas liūdnesnės, jei pacientas per vėlai atvyksta į gydymo įstaigą. Pirmosios valandos labai daug reiškia. Stuburo traumos kartais baigiasi kur kas liūdniau – jeigu slanksteliai kaip žirklės nukerpa nugaros smegenis, jau nieko neįmanoma padaryti, žmogus lieka paralyžiuotas visam gyvenimui.

Matui nebuvo nutrauktos nugaros smegenys, jos buvo tik pažeistos, suspaustos. Skubiai suleisti vaistai pristabdė paburkimo plitimą, padėjo ir skubi operacija. Su Mato giminėmis mes pradėjome bendrauti dar tada, kai jis gydėsi Amerikoje. Taigi apie jį iš anksto viską žinojau. Atvažiavęs į Vilnių, Matas jau vaikščiojo remdamasis alkūnine lazda. Reikėjo labai daug priežiūros, sunku jam dar buvo atsistoti, bet nedidelius atstumus jis jau galėjo paeiti. Dabar gali vaikščioti be lazdos. Ar yra skirtumas tarp reabilitacijos ten ir čia? Metodika visiškai ta pati, skiriasi tik sąlygos ir priemonių gavimo greitis. Ten niekas nesvarsto, kas apmokės. Jeigu reikia žmogui – visko yra. Pas mus reabilitacijos era prasidėjo tik 1990 metais, o Amerikoje – po Vietnamo karo, kai atsirado daug neįgaliųjų, kuriuos reikėjo grąžinti į visuomenę. Matas yra neeilinis žmogus, visiems dirbti su juo malonu. Labai tvirtas, motyvuotas ir drausmingas, pats daug iš savęs reikalaujantis. O kiti dažniausiai reikalauja iš kitų.