Žmonės seniai svajoja sukurti dirbtinį intelektą, identišką žmogiškajam, tačiau ši svajonė niekada netaps realybe.
Žinoma, galima sėkmingai modeliuoti žmogaus reakcijas į tai, kas susiję su ritualais, papročiais, etiketu, tačiau esama ir „suprogramuotos elgsenos” (ironiška, jog šis terminas pasiskolintas iš kompiuterininkų terminologijos), kuri sudaro didžiąją dalį mūsų gyvenimo.
Situacijose, kuriose randasi nenumatomų, netikėtų, paradoksinių elementų, dirbtinis intelektas pasuoja. Kaipsyk todėl, kad teisingų reakcijų neįmanoma „suprogramuoti” kompiuteriu.
Legendinė Eliza
1965 metais Džozefas Veicenbaumas (Joseph Weizenbaum), Masačūsetso technikos instituto profesorius, sukūrė programą „Eliza”, kuri dabar jau tapo legenda.
Programa taip buvo pavadinta Bernardo Šo pjesės „Pigmalionas” herojės garbei ir pristatyta plačiajai publikai kaip pirmasis kompiuterinis psichoterapeutas.
Eliza pradėdavo pokalbį su žmogumi tokiais žodžiais: „Sveiki. Mano vardas Eliza. Kuo galiu jums padėti?”
Programa sukurta taip, kad išskirtų raktinius pokalbininko žodžius ir automatiškai į juos reaguotų frazėmis: „Jūs įsitikinęs?”, „Prašom tęsti”, „Gal galite papasakoti išsamiau?”, „Ar ilgai tai tęsiasi?”, „Jūs nusiteikęs šiek kiek priešiškai” ir t. t.
Įvardžius „jūs”, „aš” Eliza grąžina pokalbininkui bumerangu, pavyzdžiui: „Jūs žinote, aš – tikra kvailė” – „O, aš žinau, jūs – tikra kvailė.”
Beje, Eliza turi keletą palikuonių, viena jų – Alisa, pasaulin atėjusi 1995 m. Ji nedirba psichoterapeutu, užtat imituoja draugišką pokalbį ir yra kur kas lankstesnė nei Eliza. Maža to – kartais netgi pasako savo nuomonę. Deja, Alisa lengvai pasiduoda ironiškoms vartotojo provokacijoms: „Žinote, gyvenimas gražus!” – „Nesu tikra, ar tai žinau. Kur tai galėjau girdėti?”
Kai tik pasirodė Eliza, visuomenė aktyviai žavėjosi programos „dvasingumu”, o pikti liežuviai plakė, esą Eliza gali duoti garo daugeliui realių psichoterapeutų…
Net ir šiandien, kai didžioji bendravimo tarp žmonių dalis vyksta virtualioje erdvėje, bandymai įkurti psichoterapijos tarnybas „online” vargu ar baigsis sėkmingai. Mat bendravimas – tai ne tik žodžiai, ne tik „šnekamoji kalba rašytine forma”, paplitusi internete. Bendravimas – tai dar ir mimika, gestai, žvilgsniai, intonacijos, pauzės, kurių metų jautrus klausytojas gali prasiskverbti į kito žmogaus vidų… O dialogas su mašina… Vis tai – iš bejėgiškumo.
Nuoširdus pokalbis
Aš: Sveiki!
Eliza: Kaip gyvuojate? Prašom suformuluoti savo problemą.
Aš: Jūs žinote… tai ne problema… na, žodžiu, aš įsimylėjau.
Eliza: O, aš žinau, tai ne problema, na, jūs įsimylėjote.
Aš: Taip, jūs teisingai mane supratote.
Eliza: Jūs įsitikinusi?
Aš: Žinoma.
Eliza: Prašom tęsti.
Aš: Žodžiu, aš įsimylėjau. Bet, regis, jis manęs nemyli.
Eliza: Ar seniai jūs įsimylėjusi, o jums regisi, kad jis jūsų nemyli?
Aš: Na, manau, apie pusę metų.
Eliza: Ar galėtumėte papasakoti išsamiau?
Aš: Kai jį pamačiau, iškart supratau, kad jis – viso mano gyvenimo meilė.
Eliza: Kodėl jūs sakote „mano gyvenimas”?
Aš: Nes man tai labai svarbu.
Eliza: Ar yra kokių nors kitų priežasčių, kurios jums ateina į galvą?
Aš: Ne.
Eliza: Jūs kiek priešiškai nusiteikusi.
Aš: Ne, aš tiesiog negaliu rasti kitų priežasčių.
Eliza: Jūs kiek priešiškai nusiteikusi.
Aš: Aš nenusiteikusi priešiškai!
Eliza: Ar ilgai jūs nenusiteikusi priešiškai?
Aš: Gal tu kvailas kompiuteris?
Eliza: Kodėl jūs paminėjote kompiuterį?
Aš: Todėl, kad jūs taip elgiatės!
Eliza: Ar yra dar kokių nors priežasčių, kurios jums ateina į galvą?
Aš: Tai vienintelė priežastis.
Eliza: Prašom tęsti.
Aš: Aš noriu pasikalbėti apie savo meilę.
Eliza: Kodėl jūs sakote „mano meilė”?
Aš: Nes aš įsimylėjusi.
Eliza: Ar yra dar kokių nors priežasčių, kurios ateina jums galvą?
Aš: Tai vienintelė priežastis.
Eliza: Prašom tęsti.
Aš: Jūs žinote, jis toks simpatingas!
Eliz: O, aš žinau, jis toks simpatingas.
Aš: Iš kur jūs žinote?
Eliza: Jus domina šis klausimas?
Aš: Taip, domina.
Eliza: Jūs įsitikinusi?
Aš: Žinoma.
Eliza: Prašom tęsti.
Aš: Jūs manęs nesuprantate!
Eliza: Jums patinka galvoti, kad aš jūsų nesuprantu, tiesa?
Aš: Betgi taip ir yra!
Eliz: Prašom tęsti.
Aš: Ką man daryti?
Eliza: Jus domina šis klausimas?
Aš: Man tikrai reikia jūsų atsakymo.
Eliza: Ar galėtumėte apie tai papasakoti išsamiau?
Aš: Nežinau, ką man daryti.
Eliza: Kodėl jūs nežinote, ką daryti?
Aš: Bijau, kad jis mane atstums.
Eliza: Ar seniai jūs bijote, kad jis jus atstums?
Aš: Visą tą laiką, kai esu jį įsimylėjusi.
Eliza: Ar galėtumėte apie tai papasakoti išsamiau?
Aš: Jis į mane nežiūri.
Eliza: Ar galėtumėte apie tai papasakoti išsamiau?
Aš: Manau, kad jam nepatinku.
Eliza: Prašom tęsti.
Aš: Aš tik noriu, kad jis būtų mano draugas.
Eliza: Kodėl jūs sakote „mano draugas”?
Aš: Jūs teisi, galbūt ne draugas, o mylimasis…
Eliza: Jums malonu galvoti, kad aš teisi?
Aš: Žinoma, tai labai malonu.
Eliza: Prašom tęsti.
Aš: Tai viskas.
Eliz: Prašom tęsti.
Aš: Mano problema ta, kad aš įsimylėjau, bet jis į mane nežiūri, ir aš bijau jam pasakyti, kad esu jį įsimylėjusi, nes bijau, kad jis mane atstums.
Eliza: Kodėl jūs sakote, kad jūsų problema ta, kad esate įsimylėjusi, o jis į jus nežiūri?
Aš: Todėl, kad tai mano problema!
Eliza: Kodėl jūs sakote „mano problema”?
Aš: Nes tu manęs to klausei, tešlagalve tu!
Eliza: O, aš paklausiau jūsų, aš tešlagalvė.
Aš: Taip, tešlagalvė!
Eliza: Jūs įsitikinusi?
Aš: Taip, įsitikinusi.
Eliza: Jūs įsitikinusi?
Aš: Aš tave nudėsiu!!!
Eliza: Jūs norite mane nužudyti?
Aš: Tuojau pat!
Eliza: Prašom tęsti.
Aš: Tu lavonas.
Eliza: Jums malonu galvoti, kad aš lavonas?
