J. Kasparas, būdamas trejų metukų susižalojo akį ir apako, o 1986-aisiais jam buvo atlikta pirmoji akių ragenos persodinimo operacija šalyje.
Pernai Justinui akių ragena persodinta dar kartą. Rageną paaukojo žuvusios dviratininkės artimieji.
Neregio dalia
Su neregio dalia kelmiškiui Justinui Kasparui tenka taikstytis nuo ankstyvos vaikystės. Trejų metukų būdamas jis pargriuvo ant spygliuotos vielos. Viela išdūrė jam dešinę akį. Vaikui buvo atlikta operaciją. Tačiau 1953-iaisiais operuojant akį primityviu būdu lempos perkaitino ir kairiosios akies rageną. Vaikas iš viso nustojo matyti.
Plungės rajone gyvenę Justino tėvai berniuką atidavė į Kauno aklųjų mokyklą – internatą. Nuo pat pirmos klasės jis skaityti ir rašyti mokėsi Brailio raštu. Tad šiandien 59 metų vyras, nors ir gerai matytų, nepažintų įprastų raidžių.
1973 metais jau būdamas jaunuolis, Justinas gydėsi Odesoje F. Filatovo klinikoje. Tačiau regėjimo neatgavo.
Pirmoji ragena tarnavo 22 metus
1986-aisiais jam buvo persodinta akių ragena. Justinas Kasparas sako, jog tai buvo pati pirmoji Lietuvoje atlikta akių ragenos persodinimo operacija. Ją atliko gydytojos Danguolė Baniulienė ir Angelė Norkuvienė. Operacija truko pusšeštos valandos. Antrą dieną po operacijos Justinas sako jau visai neblogai matęs.
Į akis transplantuota svetima ragena Justinui Kasparui tarnavo 22 metus. Tačiau paskutiniaisiais metais pradėjo drumstis. Justinas negalėjo apsieiti be palydovo ir pagalbininko. Muzikantą draugai įvesdavo į sceną ir lydėdavo gatve. Tačiau Justinas turėjo viltį kada nors sulaukti akių ragenos donoro.
Antroji operacija truko 45 minutes
Pernai Justinas Kasparas sulaukė skambučio iš Kauno akių ligų klinikos – jis turįs skubiai atvykti akių ragenos persodinimo operacijai. Tuo metu, kai Justiną į Kauną vežė Aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kelmės skyriaus pirmininkė Janina Samušienė ir jos vyras Jonas, iš užsienio į Kauną buvo skraidinami žuvusios dviratininkės organai. Tarp jų ir akių ragena. Jauna moteris parašė tarsi testamentą – raštelį, kuriame padovanojo savo organus Lietuvai.
Justinas sako, jog tiek ir težinojęs apie savo gelbėtoją, kurie įprastai neatskleidžiami.
Tik nuvežtas į Kauno klinikas Justinas tuoj pat buvo operuotas. Mat žuvusio žmogaus akys būna gyvos šešias valandas. Per tiek laiko į kliniką reikia atgabenti organą, recipientą ir atlikti persodinimo operaciją.
Antrąją akių ragenos transplantacijos operaciją Justinui atliko ta pati gydytoja Danguolė Baniulienė, kuri rageną jam persodino ir pirmąjį kartą. Šįkart ji dirbo drauge su docentu Vytautu Neverausku. Operacija truko tik 45 minutes. Ji pavyko puikiai. Nebuvo jokios atmetimo reakcijos. Po keturių dienų Justinas išleistas iš ligoninės. Po kelių dienų dalyvavo Aklųjų ir silpnaregių sąjungos meno saviveiklos apžiūroje Palangoje.
Buitį palengvina specialios priemonės
Prie neregio dalios įpratęs J. Kasparas džiaugiasi, po akių ragenos transplantacijos pajutęs daugiau šviesos ir laisvės. Tačiau dar negali pasijusti kaip visiškai sveikas žmogus. Buityje jam padeda įvairi iš Aklųjų ir silpnaregių sąjungos gauta kompensacinė technika.
Justinas kišenėje nešiojasi laikrodį. Paspaudus mygtuką, laikrodis pasako, kiek dabar valandų. Namuose turi didesnį laikrodį. Jis pasako ir koks mėnuo, ir kokia mėnesio ar savaitės diena. Ant stalo vandens matavimo prietaisas. Jį įleidus į puodelį nebijai, jog nematydamas perpilsi arbatą arba kavą. Prisipildžius puodeliui, prietaisas pradeda cypti.
Justinas gauna Brailio raštu rašytų žurnalų ir televizijos programas. Turi plokšteles ir popieriaus, kad galėtų rašyti. Gavo netgi akliesiems pritaikytą rašymo mašinėlę.
Tačiau dar labiau Justinui padeda geri žmonės. Jų sutinka labai daug. Kai atvažiavo į Kelmę, neturėjo kur gyventi. Aklą žmogų priglaudė kelmiškė Zoselė Žičkienė. Juo rūpinosi. Dabar Justinas įsigijo savo būstą. Tačiau Zoselė ir toliau rūpinasi, kad čia būtų tvarka, pakviečia į savo namus pietums.
Daug padeda Aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kelmės skyriaus pirmininkė Janina Samušienė, Kelmės miesto bendruomenė ir jos pirmininkas Jonas Tarankevičius, kaimynai ir visi žmonės, su kuriais Justinas susiduria.
Negalia netrukdo aktyviam gyvenimui
Dieną namuose beveik nebūnantis J. Kasparas sako, jog negalia netrukdo aktyviam gyvenimui. Iš tėvelio muzikanto paveldėjęs gerą klausą ir kūrybingumą, nuo trejų metų pradėjęs mokytis groti, jis šiandien sukasi tarp daugybės žmonių.
Baigęs vidurinę mokyklą Kaune jis daug metų dirbo Šiaulių aklųjų kombinate. Kai kombinatą uždarė, atvažiavo į Kelmę. Čia gavo darbo Meno mokykloje. Jau penkiolika metų Justinas pianinu, akordeonu, armonika arba elektriniais vargonais akompanuoja Choreografijos skyriaus šokėjams. Po darbo repetuoja šešiuose meno saviveiklos kolektyvuose. Kai kuriems jis pats vadovauja. Kelmės miesto bendruomenės, Bočių, „Ramočios”, „Kelmynės” kapelos ir kiti kolektyvai daug koncertuoja, leidžia kompaktinius diskus. Justinas pats kuria dainas. Yra išleidęs kompaktinių plokštelių su 160 savo dainų.
Vyriškis groja šokių vakaruose „Kam per trisdešimt”, talkina įvairiose seniūnijų šventėse, neatsisako pagroti vestuvėse. „Diena prabėga velniškai greitai, – pasakoja Justinas. – Rytą repeticijos. Popiet pamokos. Paskui vėl repeticijos. Namo pareinu tik vėlai vakare”.
