Gali būti, jog mano ir jūsų Kiti visiškai kitokie. Aš netgi siūlau pavadinti juos skirtingai: Kiti ir kiti. Jūsų – Kiti, mano – kiti. Su savo Kitais jūs palaikote dialogą,maniškiai manęs nesiklauso. Jūsų Kiti turi savus pasaulius, kiekvienas – savo. Mano kiti gyvena mano Pasaulyje laikydami jį savu.
Jūsų Kiti buvo sukurti pagal Dievo paveikslą, jie – Dievo kūriniai. Mano kiti buvo kuriami pagal jūsų Kitų paveikslą – jų pačių. Jūsų Kiti daro kas patinka, mano – tik kritikai, teisėjai ir gąsdintojai. Aš nuo vaikystės išmokytas atsigręžti į jų nuomonę, krūpčioti nuo jų šūksnių ir blaškytis nuo jų baidyklių. Jie nebūna man geranoriški, jie ignoruoja mano dorybes ir pasiekimus. Ne, jie tik dedasi, kad ignoruoja, iš tiesų mano pasiekimai jiems nemalonūs ir trukdo gyventi. Jie gyvena mano galvoje, ir aš kažkodėl manau, kad jie turi teisę ten gyventi. Mano kiti skamba manyje, nuslopindami Dievo balsą, nukreipdami nuo jo dėmesį, versdami elgtis priešingai Jam. Kai jis ragina pasigailėti puolusių, kiti atkalbinėja: „Kam tau tai, turi daug svarbesnių reikalų”, – ir aš einu dėlioti pasjanso. Netgi kai Jis tiesiog primena, kad metas susitvarkyti ir savus reikalus ant savo stalo, kiti kelia triukšmą: „Kam tau tai; turi svarbesnių reikalų”, – ir aš einu dėlioti pasjanso. Tai, kas slopina Dievo balsą, yra velnio balsas. Velnio balsas irgi niekada nemeluoja – tik jo tiesa antrarūšė. Užtat labai triukšminga ir veikia kaip smalkės, pripildydamos mano laiką ir sielą, nepalikdamos vietos tikrai tiesai, autentiškam gyvenimui. Šį velnio balsą stiprina miesčioniško mentaliteto cinizmas ir skepticizmas, tradicija būti kaip visi. Todėl jis toks garsus ir reikšmingas visuomeniškam žmogui.
Jėzus turėjo pasitraukti į dykumą, kad liktų su velniu akis į akį. Tik tuomet, kai velnias lieka be mentaliteto paramos, jį galima nugalėti. Jeigu tavęs nejaudrina kitų susižavėjęs – pavydus aikčiojimas bei caksėjimas, tau lengva pamatyti, kad ne tokios jau gundančios tos meistriškai paserviruotos pagundos. Tai žino valkatos ir šventieji, tai žino vieniši keliautojai. Visos pagundos – nuo kitų. Todėl mentalitetas taip bijo vienatvės, todėl taip siekia surišti žmogų su žmogum: draugyste, pareigos jausmu, atsakomybe už tuos, kuriuos prisijaukino… Apie tai, kaip bloga vienam, rašoma romanuose ir poemose, dainuojama ir šokama. Bet žmonės išeina į dykumas ir kabinetus, vieni išplaukia į jūras, užsidaro dramblio kaulo bokštuose. Kad gautum šansą dvikovoje nugalėti savo šėtoną ir nusivalyti kelią pas Dievą. Kad išgirstum Jo balsą. Kuris sako: „Mylėk artimą”, o kiti vapa visomis masinės kultūros priemonėmis – „Mylėk žmoniją!”
Kad dialogas su Kitu taptų įmanomas, reikia atlaisvinti ausis. Nuo kitų klegesio. Bet kitų sunku atsisakyti – jie gyvena už mane sukurdami regimybę, jog visa atsakomybė už mano gyvenimą – jų. Be jų baisu, reikia tapti vienišam, suaugusiam, pakankamam pačiam sau. Reikia pačiam tapti Dievu, Pasauliu, Kitu.
Tik vienišas supranta vienišą, tik Kitas – Kitą…
Kaip išvyti kitus iš savo galvos, kur technologija?
Technologija sena…
Netikėk, nebijok, neprašyk.
Tai susitaikymo su savo vienatve formulė, psichinės brandos auksinis pjūvis.
Netikėk…
O, plati tema, apie parazitines patiklumo ir naivumo šaknis. Tema apie savo sprendimų paiešką ir atradimus, užuot tikėjus paruoštais, bet ne tavo rastais ir ne tavo patogumui skirtais atsakymais. Tai vis apie pakankamą tvirtumą.
Nebijok…
Ir tikėti nebijok taip pat. Sukaupk ryžto visada žingsniuoti pasitikti savo baimės, nemeluoti, kad nieko nebijai, kad tik nežengtum pasitikti baimės. Neprisigalvok sau baimių, kaip kad mėgsta daryti kiti. Nebijok bijoti. Tai vis apie pakankamą tvirtumą.
Neprašyk…
Viską – pats. Neprašyk. Tai arba tau neskirta, arba pats.Viską pats. Pats. Pats. Pats. Tingi? Baisu? Bet ir tai apie pakankamą tvirtumą…
Kur pasisemti tvirtybės viskam?
Nežinau…
Bet Kiti gi semiasi…
Netiki.
Nebijo.
Neprašo.
Su Jais yra apie ką kalbėti. Apie ką dialogus palaikyti.
O mes?!..
O Aš?..
