REXSAN

Atmintis: mokykimės užmiršti

Garsusis arabų gydytojas, filosofas bei matematikas Avicena ankstyvoje jaunystėje keletą metų praleido Bucharoje, intensyviai skaitydamas knygas milžiniškoje šio miesto valdovo bibliotekoje. Po kelerių metų prasidėjo karas, ir ši biblioteka sudegė. Tuomet Avicena labai susikrimtęs išsitarė, jog jam esą apmaudu, kad jis perskaitė ir pažodžiui gali atkurti tik 10 tūkstančių rankraščių. Tai nebuvo tušti žodžiai – iš Chorezmo šacho gavęs keturiasdešimt raštininkų, mokslininkas susodino juos vienoje menėje ir kiekvienam diktuodamas po skirtingą knygą atkūrė visas 10 tūkstančių.

Avicena – ne vienintelis puikios atminties pavyzdys. Julijus Cezaris ir Aleksandras Makedonietis žinojo visų trijų tūkstančių savo karių vardus. Mocartas ir Rachmaninovas galėjo atkurti sudėtingiausius vienąsyk tegirdėtus muzikos kūrinius. Ir t.t.

Atmintis – svarbiausia žmogaus psichikos funkcija. Ji mums reikalinga tam, kad galėtume kaupti patirtį – jutimų mums teikiamą informaciją – ir ateityje ja naudotis. Ir dar tam, kad gyvendami neprarastume savo unikalios tapatybės (nors kartais būtų visai pravartu ją užmiršti).

Įsiminimas

Trumpalaikėje – darbinėje – mūsų atmintyje informacija neužsilaiko: arba sąmonė ja kaipmat pasinaudoja, arba ji nusiunčiama į gretutinę ilgalaikės atminties “salę”, arba ją suryja nepasotinama užmarštis. Ilgalaikės atminties priglausta informacija gali būti iškelta kad ir po daugelio metų. Tiesa, dalis jos gyvenant išsitrina, bet apie 72 proc. išlieka iki pabaigos.

Atmintis susideda iš informacijos įsiminimo, saugojimo ir atkūrimo. Siekdami vieną ar kitą medžiagą įsiminti, turime ją: suprasti; susieti loginiais ryšiais su kita mūsų turima informacija; suskaidyti “porcijomis” ir kiekvienoje jų išskirti atraminę frazę ar detalę. Be to, verta žinoti, jog:

· priimti informaciją derėtų aktyviai – su kiekvienu žodiniu tekstu reikia dirbti: pieštuku paraštėse rašytis klausimus, komentarus, pasibraukti esmines mintis, konspektuotis, žodinį tekstą paversti grafiku ir atvirkščiai, ir t.t.;

· informacija turi būti emociškai sodri, – jei taip nėra, ją tokią – kitaip tariant, įdomią – reikia padaryti. Pirmiausia suvokime, kam mums tos informacijos reikia. Po to – jeigu nusprendžiame, jog tą nuobodžią medžiagą vis dėlto privalome įsiminti, – pasitelkime išradingumą – pvz., perrašykime teoremą eilėmis, o cheminę reakciją iliustruokime komiškais piešinėliais;

· įsiminimui galioja pakraščio efektas, t.y. paprastai įsimename informacijos pradžią ir pabaigą, o vidurys išsitrina, – tai žinant pastarajam derėtų skirti daugiau dėmesio;

· daug panašių dalykų iš eilės įsiminti sunkiau nei tiek pat skirtingų, – todėl ruošiant pamokas vertėtų kaitalioti humanitarinių ir tiksliųjų dalykų namų darbus.

Beje, mokslininkai nustatė, jog nesąmoningą, paprastą

informaciją geriau įsimena stiprią nervų sistemą turintys žmonės, o sudėtingą – atvirkščiai.

Atgaminimas

Gera atmintis – tai gebėjimas ne tik greitai bei daug informacijos įsiminti ir ilgai išsaugoti, bet ir tiksliai atgaminti tada, kai to reikia. Daugelis žmonių, norėdami ką nors prisiminti, puola naršyti po atmintį tarsi po sandėliuką, kuriame be tvarkos ir sistemos suversta daugybė daiktų. Taigi medžiagą atmintyje reikia archyvuoti pagal aiškias taisykles – prireikus tai padeda ją susirasti.

Pasak amerikiečių psichologų, atmintyje saugomos informacijos jūroje atpažinti reikiamą “lašą” mums labai padeda kontekstas. Tačiau atpažinti dar nereiškia atgaminti, – šie du procesai neretai painiojami. Pavyzdžiui, moksleivis prieš pamokos pradžią pasklaido vadovėlio lapus: “Moku!”, – džiaugsmingai sau konstatuoja. Tačiau atsisėdęs į suolą reikiamos medžiagos atgaminti negali. Taip nutinka todėl, kad jis supainiojo atpažinimą su gebėjimu atkurti.

Užmiršimas

Kažkuris iš filosofų vieną iš užmiršimo priežasčių nusakė žaisminga metafora: “Tai buvo”, – tarė Atmintis. “Šito negalėjo būti”, – paprieštaravo Išdidumas. Ir Atmintis pasidavė.

Moksliškai šį procesą paaiškino Z.Froidas. Mokslininkas teigė, jog daug užmiršimo faktų yra susiję su specifiniu gynybiniu psichikos mechanizmu – išstūmimu. Nemalonūs žmogui įvykiai yra tarsi išstumiami iš sąmonės į pasąmonę. Kaip tik todėl iš atminties beviltiškai išsitrina tam tikri adresai ir telefonai, nemalonių mums žmonių vardai ar situacijos, kuriose pasielgėme ne itin gražiai.

Kita užmaršumo priežastis – organizmo senėjimas. Solidaus amžiaus žmonės sunkiau įsimena naują informaciją, tačiau dažnai puikiai atsimena, kas vyko jų vaikystėje ar jaunystėje. Psichologas T.Ribo nustatė dėsnį: pirmiausia žmogus užmiršta tai, ką įsiminė neseniai, ir tik po to užmarštis ima trinti ankstesnįjį laiką.

Užmirštama taip pat ir nenaudojama informacija. Ne veltui nuo senovės sakoma, jog išsilavinimas yra tai, kas tau lieka, kai užmiršti viską, ką išmokai.

Tačiau neteisinga manyti, jog užmirštų dalykų atkurti nebeįmanoma. Eksperimentai parodė, jog hipnozės padedamas žmogus gali prisiminti viską, ką kada nors yra suvokęs. Įdomu ir tai, jog judesių įgūdžiai yra beveik neužmirštami. Tad net jei mes nevažinėjome dviračiu, nemezgėme, negrojome ar nepiešėme, pvz., trisdešimt metų (kadaise tai darę), bet kada galime vėl daugiau ar mažiau sėkmingai patirti šių užsiėmimų teikiamą malonumą.

Tad nenusiminkime: kebliose situacijose, pvz., per egzaminą, mes galime, esame pajėgūs prisiminti praktiškai viską, ko mokėmės. Tiesiog mokėkime “teisingai” užmiršti – pasilikdami siūlelį (frazę, esminę mintį, žodį-raktą), už kurio, reikalui prispyrus, informaciją išsitrauktume.

O kartais – kad ir tuomet, kai reikia išspręsti nestandartinį uždavinį, – mokėti užmiršti yra ypač svarbu. Mat mūsų tradicinių reakcijų ir sprendimų nuolatinis prisiminimas, trukdo mums situaciją pamatyti naujai. Juk visi mokytojai žino, kad vaiką ko nors išmokyti yra kur kas lengviau, nei permokyti.

TAIP PAT SKAITYKITE