Gudručio vaistinė

14 metų su ŽIV: vyras nesigaili susirgęs šia liga

Prieš 14 metų žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV) užsikrėtęs klaipėdietis Edmundas, sutikęs papasakoti savo ligos istoriją, įspėjo neatsakysiąs į vieną klausimą. 43 metų vyras prašė neklausti, kaip užsikrėtė.

Dabar Edmundas dirba Klaipėdos priklausomybės ligų centre, kur užsikrėtusiuosius ir sveikuosius konsultuoja dėl ŽIV ir AIDS.

Vyras savo pasakojimą paįvairindavo garsiu juoku ir pašmaikštavimais, tikindamas, kad diagnozė gyvenimo pernelyg nepakeitė. Tačiau, ką tenka išgyventi, galima perskaityti tik tarp eilučių.

Nusipirko daugiau prezervatyvų

– Daugeliui skaitytojų greičiausiai kils būtent klausimas, kaip užsikrėtėte. Kodėl nesutinkate į jį atsakyti?

– Mano užsikrėtimo būdas nieko bendra neturi su liga. Sužinoję, kaip užsikrėčiau, žmonės pagalvos, kad jų ŽIV tikrai nepalies. Užsikrėtimo būdas nustato tam tikras ribas ir sudaro klaidingą vaizdą. Bet pažįstu nemažai tokių, kurie nėra nei narkomanai, nei homoseksualūs, nei prostitutės, bet serga ŽIV.

– Kaip sužinojote, kad esate užsikrėtęs?

– Tikrindavausi kas pusmetį. 1996 m. apsisaugojimo priemonės nebuvo populiarios. Daugelis dėl ŽIV nesijaudino. Aš taip pat maniau, kad užsikrėsti gali bet kuris kitas, tik ne aš.

Likus savaitei iki 29-ojo gimtadienio nuėjau pasitikrinti dėl ŽIV. Patarė pakartoti testą. Supratau, ką tai reiškia. Vadinasi, didelė tikimybė, kad esu užsikrėtęs. Po to gydytojas pasikvietė pasikalbėti. Sužinojęs diagnozę pernelyg nesisielojau. Tik vaistinėje nusipirkau daugiau prezervatyvų.

– Ir nekankino klausimai, kodėl taip atsitiko?

– Pasitaikė nesaugių lytinių santykių. Tai buvo mano klaida. Tik ar aš dabar tai laikau klaida? Sako, ir šuo kariamas pripranta. Mano šuo buvo pakartas į geresnę pusę. Pasikeitė požiūris į gyvenimą.

Kiti, išgirdę ŽIV diagnozę, nori nusižudyti. Aš neišgyvenau streso – tada taip atrodė. Nors, kai dabar atgaminu tuos įvykius, paaiškėjo, buvo gyvenimo tarpų, kurių dėl patirto šoko neatsimenu. Išgyvenau depresiją. Tačiau apsižliumbęs gatvėmis nešliaužiojau.

Dar galvojau užsukti pas notarą, surašyti testamentą, kaip mane turėtų palaidoti. Bet, susitikęs su kitais ŽIV infekuotaisiais, nusiraminau. Toliau gyvenu normalų gyvenimą.

Diagnozė atsijojo draugus

– Kas sunkiausia išgirdus šią diagnozę?

– Kai gauni teigiamus tyrimų rezultatus dėl ŽIV, pasijauti labai vienišas. Tai visų baisiausia, nes negali išsipasakoti. Visuomenėje gyvuoja stereotipas, kad ŽIV infekuotieji – padugnės. Iš pradžių, kai eidavau gatve, atrodė, kad visi į mane bado pirštais. Bet taip turbūt būna ir sergantiems vėžiu, cukriniu diabetu.

– Bet jūsų diagnozė – labiau apaugusi baubais…

– Bet tai tik baubai. Didžiausia nesąmonė, kad ŽIV – mirtinai pavojinga ir ja lengva užsikrėsti. Kad šį virusą pasigautum, reikia gerokai pasistengti. Daug lengviau susirgti tuberkulioze, hepatitu ar kita liga.

– Kaip reagavo artimieji, sužinoję apie jūsų ligą?

– Susirgus bet kokia rimta liga, geriausia, kad draugeliai atsisijoja nuo draugų. Dabar turiu daug draugų ir nė vieno draugelio. Kai apie savo ligą pasakiau vienam žmogui, kurį laikiau geru draugu, jis nustojo su manimi bendrauti.

Man pasisekė, kad po kelių mėnesių nuo diagnozės nustatymo pažįstama gydytoja pakvietė į ŽIV infekuotųjų konferenciją Vilniuje. Ten susipažinau su savo likimo broliais. Atsirado naujų draugų, kurių būrelis vis plėtėsi. Dabar jaučiuosi kaip po skėčiu – šalia patikimi draugai.

– O kokia aplinkinių reakcija?

– Visuomenė yra susidariusi stereotipus. Bet kuo daugiau kišime galvą į smėlį, tuo ŽIV labiau plis. Turime apie tai kalbėti. Pasitaiko išpuolių kitų infekuotųjų atžvilgiu. Įsiminiau buvusio Seimo nario pasiūlymą visus narkomanus uždaryti koncentracijos stovykloje ir sudeginti. Bet problemos tai neišspręs. Pats niekada nevartojau narkotikų.

Atakuoja infekcijos

– Kaip jautėtės tuos 14 metų?

– Pirmuosius penkerius metus gyvenau įprastą gyvenimą. Tik vargino naktinis prakaitavimas, temperatūros šokinėjimas. Kai virusas po truputį dauginosi, pradėjo pleiskanoti veidas. Dėl pažeisto imuniteto plito seborėja, vargino laringitas, įvairūs uždegimai – veržėsi infekcijos, su kuriomis organizmas nepajėgus kovoti.

Gydymą vaistais nuo ŽIV pradėjau po to, kai keturis mėnesius prasirgau gripu. Specialūs vaistai blokuoja virusų dauginimąsi. Buvo praėję daugiau nei 10 metų, kai sužinojau, jog esu užsikrėtęs.

Užsikrėtus ŽIV, tam tikri požymiai išduoda, kada galima skirti vaistus. Turi būti atitinkamas imuniteto rodiklis, viruso kiekis kraujyje. Paskui atsiranda gretutinių infekcijų. Po 11 metų nuo ligos pradžios susirgau kandidoze – ši grybelinė infekcija pažeidžia stemplę. Gerai, kad laiku nustatė infekciją. Kitiems gretutinės infekcijos aptinkamos pavėluotai, kai kyla nepataisomų sveikatos problemų.

– Kiek kainuoja gydymas nuo ŽIV?

– Mėnesiui mano gydymas kainuoja apie porą tūkstančių litų. Jį kompensuoja valstybė. Tai dar nėra daug. Mane mažiau puola ligos, todėl gydytojai net vadina savotišku fenomenu. Tik dėl pažeisto imuniteto greičiau pavargstu. Mes negalime dirbtinai stiprinti imuniteto. Ežiuolė, ženšenis mums mirtinai pavojingi. Imunitetas yra kaip balionas, kuris, nuolat stimuliuojamas, gali sprogti.

ŽIV gydymas Lietuvoje nemokamas. Kainuoja tik gretutinių infekcijų gydymas. Kai sirgau kandidoze, likusias tabletes nuo šios infekcijos atidavė anksčiau sirgęs draugas. Kitiems ligoniams per mėnesį reikia trijų ir daugiau tūkstančių litų. Vieni skolinasi, kiti ieško rėmėjų – visaip būna. Bet AIDS gydymas kainuoja brangiau. Tad geriau iš anksto užkirsti kelią.

Apie ŽIV nutylėdavo

– Kaip sekso partneriams pasakote, kad esate infekuotas? Gal dabar labiau saugojatės?

– Aš, kaip ir dauguma ŽIV infekuotųjų, saugodavausi. Kad sergu pasakydavau tik tada, kai santykiai tapdavo ilgalaikiai. Tuomet būdavo visko – ir isterijų.

Užsimauti du prezervatyvus yra blogiau nei vieną. Kai kurie skysčiai patektų ne ten, kur reikia. Infekuotieji ŽIV mano, kad gali nesisaugoti, jei abu serga. Nieko panašaus. Jie gali užsikrėsti antrine infekcija. Susikryžminus dviem virusams, atsiranda trečias. Jį gydyti gerokai sudėtingiau, nes mutavęs virusas yra gerokai pavojingesnis.

Kai abu užsikrėtę, tačiau tik vienas gydosi, taip pat negerai. Nesigydantis atsiduria nepavydėtinoje situacijoje. Jo virusas tampa atsparus vaistams, kuriuos vartoja jo sekso partneris. Tad bet kuriuo atveju reikia saugotis.

– O sąžinė negraužia dėl atsitiktinių partnerių, kurių neįspėdavote?

– Prezervatyvus perku tik vaistinėse, kad būtų kokybiška produkcija. Nieko bloga per 14 metų nepadariau. Su vienu žmogumi gyvenau penkerius metus. Jis iki šiol sveikas.

Kodėl nesakydavau? Dėl tos pačios baimės. Nė vienas nenori būti atstumtas. Nesu išimtis. Manęs kaip asmenybės tai nepuošia. Esu girdėjęs, kad kai kurie specialiai užkrečia savo partnerius. Bet jiems reikėtų apsilankyti pas psichiatrą. Tai nėra normalu.

Kuo mažiau bus tolerancijos ligoniams, tuo labiau ligos plis. Žmonės slėps savo ligas, ir ne tik ŽIV.

Medikams trūksta žinių

– Kaip pranešate medikams, kad esate infekuotas?

– Neįsivaizduojate, kiek tarp medikų yra profanų ŽIV srityje. Jie tik galvoja, kad viską apie tai žino. Bet jų žinios labiau paremtos nuogirdomis. Nors juk jie, bendraudami su ligoniais, patys rizikuoja užsikrėsti.

Kai stomatologei pasakiau savo diagnozę, ji užsimovė dvejas pirštines. Nors jos dėl trinties galėjo suplyšti. Nieko jai nesakiau – būtų pasibaigę nepasitenkinimo protrūkiu. Kai kurie medikai bando kuo greičiau manimi atsikratyti.

Ant mano ligos kortelės raudonomis raidėmis užrašyta, kad sergu ŽIV. Geriau, kad būtų nurodytas tik ligos kodas. Bet prieš 14 metų nebuvo tokios praktikos. Dabar bet kuris gydymo įstaigos darbuotojas gali matyti mano diagnozę. Bet kartais taip geriau – nereikia net sakyti.

Dažniausiai gydytojai normaliai sureaguoja. Kai kurie padėkoja: „Ačiū, kad įspėjote. Žinosime, kad jus reikia saugoti”. Kiti ligoniai man iš tiesų pavojingesni. Aš labiau rizikuoju užsikrėsti ir numirti.


Diena.lt

TAIP PAT SKAITYKITE