Nobel biocare

Lėtinio nuovargio sindromas

Daugeliui žmonių, menančių dar anuos laikus, dabartinis gyvenimas – nesibaigiančių stresų virtinė: bloga ar nestabili materialinė padėtis ir rizika, jog ji dar pablogės, viršvalandžiai darbe ir t.t., ir pan. Viso to pasekmė – fizinės sveikatos būklės pablogėjimas, kurį dar labiau komplikuoja sunki ekologinė padėtis, nesubalansuota, o dažnai ir nepakankama mityba bei kiti rizikos veiksniai. Tačiau klystate, jei manote, jog tai gyvenimas toks – pasirodo, tokia yra liga.

XX amžiaus pabaigoje mokslininkai išskyrė naują ligą, būdingą didelių miestų gyventojams. Tai vadinamasis lėtinio nuovargio sindromas. Pasireiškia jis dažniausiai ankstyvą pavasarį, kai organizmas labiausiai nusilpęs dėl vitaminų trūkumo. Pavargęs nuo žiemos, šalčio ir saulės šviesos stygiaus žmogus tampa irzlus, jam sunkiai sekasi kontroliuoti nuotaikų kaitą, kartais virstančią užsitęsusiu liūdesio periodu arba net agresija. Tai savo ruožtu provokuoja konfliktus šeimoje, darbe… Tokiu laikotarpiu labai svarbu prisiminti, jog prislėgta psichikos būklė tėra fizinio nuovargio ir organizmo išsekimo pasekmė ir kad kartais net sudėtingiausias problemas padeda išspręsti visavertis poilsis, gyvenimo ritmo bei aplinkos pakeitimas.

Darboholikų liga

Terminas „lėtinio nuovargio sindromas” pirmąkart medicinoje buvo pavartojas 1984 metais. Dar po ketverių metų jis buvo oficialiai pripažintas liga ir įtrauktas į klinikinę praktiką. Dabar lėtinis nuovargis gydomas specializuotuose medicinos centruose.

Tai liga, pasireiškianti nemotyvuotu nuovargiu, kai jis trunka 6 mėnesius ir ilgiau. Išsivaduoti iš jo nepadeda net ilgalaikis poilsis.

Lėtinio nuovargio sindromo požymių yra keletas.

– Glebumas ir mieguistumas nuo pat ankstyvo ryto net ir tuomet, jei nakties miegas buvo geras ir visavertis.

– Staigus darbingumo sumažėjimas.

– Judesių koordinacijos sutrikimas.

– Galvos skausmai ir svaigulys.

– Dirglumas ir nervingumas.

Yra ir keletas papildomų kriterijų, pagal kuriuos diagnozuojamas sindromas.

– Pakilusi temperatūra (gali būti iki 38 laipsnių).

– Gerklės skausmai.

– Nežymus limfmazgių padidėjimas ir skausmingumas.

– Raumenų skausmai (mialgija).

– Sąnarių skausmai.

– Pasikartojantys galvos skausmai.

– Miego sutrikimai (dažniau – nemiga, rečiau – mieguistumas).

– Psichikos nukrypimai (pablogėjusi atmintis, sumažėjęs dėmesys, intelektas, šviesos baimė, deprsija).

– Itin greita ligos eiga (išsivysto per kelias dienas ar net valandas).

Lėtinio nuovargio sindromas diagnozuojamas, kai akivaizdžiai pasitvirtina 2 pagrindiniai ir mažiausiai 6 papildomi simptomai, arba 8 papildomi simptomai ir nėra jokių kitų priežasčių tiems simptomams atsirasti.

Be išvardytų simptomų, lėtinio chroniško nuovargio sindromu gali pasireikšti arterinio kraujospūdžio „šokinėjimas”, širdies permušimai, burnos gleivinės bėrimai, lyties organų ir šlapimtakių infekcijos simptomai.

Lėtinis nuovargis – kompleksinė liga, ją lydi daugelio organizmo sistemų funkcijų sutrikimai. Pačios ligos priežastys veikiausiai atsiranda dėl pernelyg spartaus šiuolaikinio gyvenimo tempo: per mažai judama, per mažai laiko leidžiama gryname ore ir pan.

Labai dažnai nuo šio sindromo kenčia darboholikai, pamirštantys laisvas dienas ir savaitgalio poilsį, net atostogas; dirbančios moterys, turinčios mažų vaikų, žmonės, itin jautriai reaguojantys į aplinką, nes jie persitempia ne tik fiziškai, bet ir emociškai.

Susirgti lėtinio nuovargio sindromu linkę ir žmonės, pasveikę po sunkios ligos arba patyrę nervinių sukrėtimų. Jis gali pasireikšti net vaikams – dėl per didelių krūvių mokykloje ir pernelyg aktyvios užklasinės veiklos. Todėl tėvai turėtų nepamiršti, jog viso to, kuo jie norėtų, kad jų atžalos užsiimtų, tos atžalos gali tiesiog neišlaikyti fiziškai. Vaiko dienos režime būtinai turi likti laiko poilsiui ir judriems žaidimams gryname ore.

Su nuovargiu reikia kovoti

Kuo pavojingas lėtinio nuovargio sindromas? Juo susirgusiam žmogui gali išsivystiti neurozė ar depresija, o tai ligos, kurias gali išgydyti tik specialistas.

Tad kovoti su nuovargiu padės keletas paprastų patarimų:

1. Būtina kasdien susidaryti paprastą darbų ir reikalų planą.

2. Laikytis paprastos taisyklės: geriau jau daugiau pamiegoti, nei daugiau pavalgyti.

Tai viena labiausiai paplitusių didmiesčių gyventojų klaidų – bandyti susigrąžinti per savaitę iššvaistytas jėgas savaitgalį kemšant, kiek tik į skrandį telpa. Iš tikrųjų gausiai maitintis reikia tik tuomet, jei visą savaitę save sekinote sunkiais fiziniais krūviais. Tačiau dauguma šiuolaikinių žmonių dirba protinį darbą, tad ir poilsio bei maisto pirmiausia reikia protui.

Gyvybiškai svarbus sveikas miegas (7 – 8 valandų, vėsioje patalpoje), nauja veikla ir pasivaikščiojimai gryname ore. Persivalgę tik apkraunate virškinamąjį traktą nereikalingu darbu, o derinant su poilsiu ant sofos tai ilgainiui gali virsti antsvorio kilogramais.

3. Pasivaikščioti per pietų pertrauką ar atsiradus laisvam laikui tarp darbų. (Jeigu įsigysite šunį, pasivaikščiojimai gryname ore bus užtikrinti mažiausiai dukart per dieną!)

4. Kasdien, kad ir kokia būtų įtempta dienotvarkė, būtinai skirkite mažiausiai pusvalandį tik sau (karštai voniai, gerai knygai, serialui ir pan.).

5. Dėl įtemptos protinės veiklos dažnai būna sunku užmigti, nes nesiseka atsikratyti nuolat galvoje besisukančių įkyrių minčių. Kūnas reikalauja poilsio, tačiau smegenys iš inercijos tebeanalizuoja svarbiausius įvykius, darbo reiklus. Net kai užmiegama, miegas dėl to būna neramus, nepavyksta visiškai atsipalaiduoti ir pailsėti.

Nebūtina skubėti griebtis vaistų – galima išbandyti relaksacijos metodą. Prieš guldami į patalą keletą kartų lėtai pasukite ratu galvą, pečius, kad išsisklaidytų sprando raumenyse susikaupusi įtampa. Paskui užsimerkite ir pabandykite įsivaizduoti esantys kokioje nors malonioje vietoje: pajūryje, miške, žydinčioje pievoje, pasijusti tos visiškai saugios vietos, kur jūsų nepasieks jokie rūpesčiai, šeimininku. Specialistai pataria į tokią vaizduotėje susikurtą vietą pasitraukti ne tik prieš miegą, bet ir nervinio streso akimirkomis.

Sustabdyti minčių srautą taip pat padės dėmesio koncentravimo metodas, vadinamas meditaciniu kvėpavimu. Tai labai naudingas pratimas, kurį galima atlikti ir prieš miegą, ir trumpomis dienos laisvomis akimirkomis. Reikia atsigulti, atsipalaiduoti, užsimerkti ir sekti kiekvieną savo įkvėpimą bei iškvėpimą. Pirmiausia sutelkite dėmesį į kaklą – įsivaizduokite, kad kvėpuojate skydliauke, kol ta kūno dalimi pajusite, kaip įtraukiate vėsų orą, o iškvepiate šiltą. Pakartokite pratimą keletą kartų, tumet perkelkite dėmesį į saulės rezginį, paskui – į delnus, „pakvėpuokite” jais, galiausiai skirkite visą dėmesį kūno sričiai ar organui, kuris jums kelia daugiausiai rūpesčių (tačiau meditacinis kvėpavimas netinka širdžiai!).

6. Per atostogas jokiu būdu nelikite namuose – pakeisti aplinką būtina!

7. Nepraleiskite viso laisvo laiko prie televizoriaus – tai tikrai nėra geriausia poilsio forma.

8. Ieškokite teigiamų emocijų (nueikite į teatrą, kiną, parodą – gal net cirką).

9. Jeigu jaučiates apatiški ir išsekę, o darbo dienos pabaiga dar toli, abiejų rankų viduriniais pirštais ir smiliais lėtais sukamaisiais judesiais pamasažuokite smilkinius, paskui masažą pratęskite pakaušio link.

Jėgų suteiks delnų masažas ir taškų tarp nykščio bei rodomojo piršto spaudimas (spausti reikia smarkiai, kad lengvai paskaustų).

Nervinę įtampą sumažinti padės masažiniu šepečiu lėtai šukuojami plaukai.

Organizmui jėgas grąžinti ir jam būtinų vitaminų bei kitų medžiagų suteikti padės erškėtrožių nuoviras su šaukšteliu medaus, geriamas kiekvieną rytą.

Tūkstantis kas dieną

Lėtinio nuovargio sindromu serga nuo 10 iki 37 žmonių iš šimto tūkstančių. Susirgti galima bet kokio amžiaus, tačiau dažniausiai tai nutinka 20 – 45 metų asmenims. Pasaulinė praktika rodo, kad moteris lėtinio nuovargio sindromas puola 2 – 3 kartus dažniau nei vyrus. Kasdien pasaulyje užregistruojamas maždaug tūkstantis naujų sindromo atvejų.

Mediciniškai chroniško nuovargio sindromas vis dar laikomas nežinomos kilmės liga. Tačiau tarp gydytojų labiausiai paplitusi hipotezė, jog ji yra virusinio pobūdžio. Kaip galimi kaltininkai įvardijami herpes virusas, infekcinė mononukleozė (Epšteino-Baro virusas), Koksakio, Laimo (borelijų), citomegalo virusai. Taip manyti medikus skatina faktas, jog sindromas dažnai psireiškia po virusinės ligos, daugybės pacienų kraujyje randamas padidėjęs Epšteino-Baro viruso antikūnų kiekis, be to, jis plinta staiga, tarsi epidemija.

Tačiau visiškai patikimų faktų, kad kuris nors virusas yra susijęs su lėtinio nuovargio sindromo išsivystymu, kol kas nėra.

Kitais įtariamais sindromo atsiradimo kaltininkais laikomi imuninės sistemos sutrikimai, nors tai gali būti ir minėtųjų virusų veiklos rezultatas. Kai kurie specialistai linkę manyti, kad lėtinio nuovargio sindromas išsivysto dėl funkcinių sutrikimų į juos genetiškai linkusių žmonių centrinėje nervų sistemoje (konkorėžinėje liaukoje, limfinėje sistemoje), kuriuos savo ruožtu sukelia infekcijos. Kiti ekspertai laiko sindromą ypatinga depresijos forma.

Vis dėlto dauguma žinovų sutaria, jog „paskutiniu lašu” lėtinio nuovargio sindromo atsiradimo grandinėje gali tapti stresas, neatsiejamai susijęs su beprotišku gyvenimo tempu bei prasta ekologija.

Kiek laiko sergama sindromu, medikai irgi negali pasakyti. Tai labai individualu: vieni pacientai pasveiksta itin greitai, kitiems liga užsitęsia (ryškiausi simptomai būna pirmuosius dvejus metus) ir net ima progresuoti.

Specifinio lėtinio nuovargio sindromo gydymo nėra – jis, kaip ir liga, kompleksinis bei labai individualus. Tradiciškai medikai pataria keisti gyvenimo būdą, padidinti fizinius krūvius, atlikti psichoterapijos ir fizioterapijos kursą. Tiesa, galimas ir gydymas medikamentais. Ypatingais atvejais skiriamos mažos antidepresantų dozės, antiuždegiminiai nesteroidiniai vaistai (pavyzdžiui, ibuprofenas ir pan.) arba vaistai nuo skausmo (kad ir paracetamolis), patariama vartoti vitaminus (ypač C, A, B12) bei mikroelementus (cinką, seleną, geležį, germanį ir polivitaminų kompleksus su mineraliniais priedais).

Sandra Miškinienė

TAIP PAT SKAITYKITE