Ditel

Savęs beieškant: kas kaltas, kai jauties blogai?

Jeigu tikime likimu, mintinai žinome posakį niekas nevyksta savaime. Viskas vyksta ne savaime. O dėl to, kad taip turėjo būti. Taip seniai jau užprogramuota ir nepriklauso nuo tavo kraujo grupės ar chromosomų tango spirale per laiką – nuo protėvių, būsimų atžalų link.

Protėvių palikimas – Tavo likimas?

Vienintelis dalykas, nuo ko teoriškai tai galėtų priklausyti, – nuo tavo pačios poelgių, kai tipeni gyvenimo keliu. Bet ir čia kyla abejonė, nes sklando teorijos, kad mes – aš ir tu – srebiame senelių ar prosenelių padarytų klaidų šiupininę. Ir joje gali rasti visko: tiek riebesnį dešros gabaliuką už gerus darbus, tiek nelabai aiškią kartėliu atsiduodančia sudėtinę dalį – už visas nuodėmes. Tolyn į priekį, su visa atgal tempiančia našta.

Jeigu pasigriebę šią teoriją bandytume plėtoti toliau, paprastas ir, atrodytų, nesvarbus dienos įvykis kažkada galėtų virsti viso gyvenimo pačia didžiausia laime. Arba tragedija. Ar tai traktuosime kaip atpildą, ar kaip dovaną, priklausys tik nuo mūsų pačių. Nes niekada nežinai, ar likimo siųstas išbandymas nėra netiesioginė nuoroda į vieną ar kitą svarbų gyvenimo sprendimą, nuo kurio priklausys tolimesnis tavo gyvenimo valgiaraštis. Ar jame bus šiupininė, ar aukščiausios kokybės gražutėlis kepsnys su nepaprastai dosniu garnyru?

Kažkas tokio – Tau dėl kažko?

Bet reikia suvokti, kad viskas, kas vyksta, yra likimo ženklai. Dao filosofijos žinovai tvirtina, kad reikia išmokti skaityti likimo ženklus, tuomet suprasime, kad kartais aukštesnės jėgos mums siunčia įvairias kliūtis tam, kad įsiklausytume į save ir skaudžiai nesuklystume.

Ši tiesa taip pat seniai žinoma, tik ne visada pritaikoma. Nes kai įvyksta KAŽKAS TOKIO tavo gyvenime, negali būti objektyvus. Čia tiems, kurie stebi iš šalies, viskas atrodo daug paprasčiau. Lengviau. Suprantamiau. Kad pats sugebėtum pažvelgti iš šalies, turi praeiti laiko. Bet kokiu atveju, žinojimas, kad nėra padėties be išeities, palengvintų bet kokią savijautą. Nes yra dar viena žinoma taisyklė: bent vienas išėjimas visada yra. Jis toje pačioje vietoje, kur ir įėjimas! Atsistok ties juo ir pradėk viską iš pradžių.

Slaptos durelės

Viskas paprasta. Atsidūrei aklavietėje, vienu metu užgriuvo daugybė rūpesčių, viena nesėkmė veja kitą, o čia dar iš už netikėto kampo išlindo dar vienas extra nemalonumas – ir ima akyse mirguliuoti nuo įtampos. Sustok prieš pasinerdama į klejones apie neištveriamą gyvenimą. Tiesiog pamėgink prisiminti, kada pradėjo nebesisekti. Mintimis grįžk į tą vietą ir laiką, kai viskas ėmė kristi iš rankų. Prisimink savo elgesį. Gal ką įskaudinai? Gal išdavei? Gal tiesiog pradėjai kurstyti piktus kėslus? Juk likimas – tai mūsų poelgių pasekmė. Viena po kitos užgriuvusios nesėkmės, nemalonumai gali rodyti, kad žengei neteisingą žingsnį, ir šis lyg sniego lavina ėmė ristis nuo kalno viršūnės su vis didesniu pagreičiu, pasiglemždama ir tave, ir visus tavo planus.

Sugrįžusi atgal į tą patį tašką, galbūt atrasi dar vieną būdą, kaip elgtis, kad išsipildytų istorija, kas būtų, jeigu būtų, arba jeigu nebūtų taip, kad buvo šitaip…

Arba. Paklausk savęs, ar tai, ką darai šiandien, veda tave ten, kur nori būti rytoj?

 

Eglė Zubkauskaitė

Maksimalietis

TAIP PAT SKAITYKITE