Gyvename tokiais laikais, kai dėl spartaus gyvenimo tempo ir gausaus informacijos srauto mums didėja psichinė ir emocinė įtampa. Visur ir visada skubame, nuolatos būname įsitempę, nebesugebame atsipalaiduoti ir pailsėti. Tampame nervingi, “netikusio charakterio”, nebemokame bendrauti su aplinkiniais, pagaliau susergame neuroze ir apskritai nebepajėgiame džiaugtis gyvenimu. Tampame abejingi ir kitam žmogui, jo nelaimėms, abejingumu ir nervingumu užkrečiame visuomenę, o ji savo negalavimą dešimteriopai grąžina mums.
Nervingumas tapo beveik visuotiniu reiškiniu. Dėl to XX a. dažnai buvo vadinamas neurozės amžiumi. Nervingumas iš medicininės problemos jau yra virtęs socialine problema. Dažnas kreipiasi į gydytoją su įvairiais nervinio pobūdžio nusiskundimais, vartoja raminamuosius, tarsi prislopina negalavimus, tačiau neieško tiek asmenybėje, tiek aplinkoje slypinčių ligos priežasčių.
Apie nervingumą ir neurozę daug kalbama. Dažnas nusiskundžia nervingumu, dideliu jautrumu, nemiga. Nervingumas pasireiškia labai įvairiai. Tai ir prasta nuotaika, irzlumas, jautrumas smulkmenoms, nerimastingumas, neaiški nelaimės nuojauta, taip pat vangumas, nemalonūs, liguisti kūno pojūčiai, ypač širdies ploto ir galvos skausmai. Nervingumui būdingas savijautos ir apetito pablogėjimas. Tokie nusiskundimai labai būdingi neurozinei būsenai ir neurozei.
Dėl neurozinių negalavimų kreipiamasi į įvairių specialybių gydytojus, tačiau dažnai jais nusiviliama, nes “gydytojai neranda ligos”. Žmogui sunku patikėti, kad jo negalavimai yra nervinės kilmės. Kartais gydytojas, neradęs vidaus organų ar kitokios ligos, ramindamas ligonį pasako, kad “jo liga nebaisi, kad jam reikia pasigydyti nervus”.
Nervingumas dažnai pasireiškia ir išoriškai. Jis atsispindi mimikoje ir elgesyje. Vieni nervingi žmonės pajėgia būti ramūs, taktiški, mandagūs, sugeba laukti ir išklausyti pašnekovą, nepasimeta sudėtingoje situacijoje, net būna linkę išsipasakoti savo išgyvenimus. Tačiau daugumos nervingųjų elgesys krenta į akis visiems. Jie nerimauja, blaškosi, negali išbūti ilgesnį laiką vienoje vietoje. Aktyvumas ypač reiškiasi rankų pirštų judesiais – jie ką nors maigo, krapšto, barbena pirštais, graibsto, kasosi. Jų judesiai beprasmiški, blogai koordinuoti, nenuoseklūs, nedarnūs. Nervingas žmogus imasi vieno darbo, neužbaigęs griebiasi kito. Jis vis ką nors dirba, vis skuba, blaškosi, niekada neturi laisvo laiko, nes nemoka dirbti, planuoti darbo. Dėl nuoseklumo stokos nieko nespėja, nors ir labai stengiasi. Nervingo žmogaus darbo vieta netvarkinga, daiktai suversti, jis daug laiko sugaišta ieškodamas reikalingo dokumento, knygos ar įrankio. Nesėkmė jį dar labiau pykdo ir nervina. Susidaro užburtas ratas. Nesugebėjimas susikaupti ir planinigai dirbti didina nervingumą, o nervingumas savo ruožtu dar labiau trukdo dirbti.
Nervingas žmogus nuolat būna sutrikęs, pasimetęs, irzlus, blogai nusiteikęs, dėl smulkmenos netenka pusiausvyros, linkęs ginčytis, bartis, vaidytis. Jis nepakenčia kitos nuomonės ir prieštaravimų.
Nervingas žmogus kenčia pats ne tik dėl savo liguistų negalavimų, bet ir dėl negebėjimo ramiai dirbti ir normaliai gyventi. Jis kankinasi pats ir kankina savo artimuosius. Neramumas, blaškymasis užkrečia ir kitus šeimos narius, bendradarbius. Nervingą žmogų nuolat supa nervinga ir įtempta atmosfera! Nervingas žmogus kelia nesutarimus, o nervingas vadovas trukdo dirbti visam kolektyvui.
Iš išorės ir elgesio galima daug spręsti apie žmogaus nervingumą, tačiau žmogus yra per daug sudėtinga biologinė ir socialinė būtybė, kad jį apibūdintų vien tik išoriniai požymiai. Civilizacija ir kultūra pakeitė žmogų. Jis įprato elgtis santūriai, “kultūringai” ir sugeba neparodyti aplinkiniams savo išgyvenimų ir minčių. Dėl to iš išorinio elgesio mes negalime sužinoti ką žmogus iš tikro mąsto ar jaučia. Siekiant atskleisti vidinius žmogaus išgyvenimus, pirmiausia būtina įgyti jo pasitikėjimą. Žmogaus dvasinio gyvenimo išorinė išraiška yra kaip virš vandens kyšanti ledkalnio viršūnė, o visas sudėtingas žmogaus psichikos gyvenimas slypi taip giliai, kad net pats žmogus ne viską gali suprasti.
Nervingumas būna nevienodai didelis. Vienais atvejais jis trukdo žmogui gerai jaustis ir normaliai gyventi. Kitais atvejais dėl jo kenčia ne tik savijauta, bet ir darbingumas.
Nervingumas – tai dar nėra liga, nebūtinai neurozė. Po nervingumo skraiste gali slypėti įvairios ligos, ne tik neurozė. Susirgęs bet kuria liga žmogus darosi jautresnis, nervingesnis. Daugelis neurozei būdingų simptomų pasireiškia ir sergant vidaus, infekcinėmis, endokrininėmis ir kitomis ligomis. Nervingumas pasireiškia po galvos traumų bei susirgus sunkiomis psichikos ligomis ( reaktyvine depresija, schizofrenija), galvos smegenų kraujagyslių ir kt. ligomis ). Nervingumo požymiai gali pasireikšti po įvairių apsinuodijimų, piktnaudžiaujant alkoholiniais gėrimais ir narkotinėmis bei toksinėmis medžiagomis. Tačiau dažniausia nervingumą sukelia įvairūs nemalonumai, nesėkmės, psichinės traumos.
Nervingumas – labai rimtas dalykas. Svarbu nustatyti jo priežastį. Tai gali atlikti tik specialistas. Negalima aplaidžiai žiūrėti į nervingumą, nes tai yra sveikatos pablogėjimo išraiška. Tai pavojinga, nes galima pražiūrėti ir užvilkinti sunkią ligą.
A.Dilienė
