„Nežinau, jau ta mūsų šeimynėlė: nieko nepakeisi, nieko nepadarysi. Kaimynė padovanojo gerą kremą, aš pasidėjau į spintą, bet matė dukros. Žiūriu – kremo jau nėra. Paklausiau dukros, ji ėmė šaukti, kad neėmė ir staiga aš jaučiu: „niukst” į nugarą! Vyras priėjęs, sako: „Čia tu su savo kremu vaikų nenervuok!” Tai ką – negaliu nieko savo turėti, viską laikyt pas kaimynus? Norėjau invalidumo pensiją sau pasilikti, vyras sako: „Tada iš tos pensijos ir valgysi, ir paslaugas mokėsi.”
Man norisi atsiriboti nuo žmonių, gyventi savo pasauly. Dukros dabar užėmę puolimo taktiką. Jei aš ką nors pasakau, jos iš karto išverčia akis ir ima šaukti. Vyras linkęs jas palepinti. Manęs prašo čekių, kiek išleidau pinigų, o jų – ne. Tik dabar kelis kartus neprašė, papasakojau, kad psichologė pasakė, kad taip nenormalu daryti. Skaudina mane jaunesnioji dukra. Nesuprantu, už ką ji manęs taip nekenčia. Buvo užklydusios mintys, kad vėl reikės galą darytis. Kažkada susikivirčijau su jaunesniąja, ji sako: „Negi nesupranti, kad visiems bus geriau, jeigu tu išeisi?” Ji mano, kad jei manęs nebūtų, visi būtų laimingesni.
Sunkiai, žinokit, daktare, sekasi man, aš buvau prie raminančiųjų pripratusi, o gydytoja man jų nebeišrašo. Rytas buvo kažkoks košmaras. Atsikėliau visa drebėdama, vaikai nebesuprato, laksčiau po namus, toks nerimas, stengiausi pečių užkurti, kad nukreipti mintis. Besikratydama dariau, bet dariau. Bet su tais vaistais jautiesi kaip virta daržovė. Atrodo, kad visą amžinybę taip bus, niekada nepraeis. Išlėkiau iš namų prasivaikščioti, po to dar vieną tabletę išgėriau ir po truputį aprimau.
Kartais imu mąstyti, kodėl gyvenimas taip negerai pasisuko? Prieš ligą buvo taip, kad vienus metus nesišypsojau, bet niekur nesikreipiau, o gėriau. Mano mergaitės ledus valgydavo, bulvių traškučius, bandeles, o aš alų gurkšnodavau, man pakeldavo nuotaiką. Po to staiga mečiau. Tada su manimi prasidėjo baisūs dalykai, norėjosi lėkti laukais, pradėjo vaidentis, kad viena kūno pusė yra kitokia. Ir dabar būna, kad taip ima atrodyti. Bet psichiatrinėje man nepatiko. Ten pilna tikrų bepročių, pvz., viena moteris įsitikinusi, kad ji nėščia ir pagimdys šventą kūdikėlį, kita – kad aminazinas padarytas iš žolelių. Aš ten stengiausi atrodyti kuo sveikesnė, kad tik greičiau paleistų. Eisiu jau. Šiandien smagu, paprašiau 12 litų, ir vyras išskyrė! Kai gulėjau psichiatrinėje, visos kambarinės gėlės nunyko, dukros nelaistė. Tai pažiūrėsiu turgely kokią gėlytę, nes labai trūksta gėlių.”
Liūdnas psichinio ligonio gyvenimas, kuriame visiškai neatsispindi kinuose rodoma romantika. Nykiai slenkančios dienos, bevertiškumo jausmas, nejautrūs artimieji, nė vieno savo lito, šalutiniai vaistų poveikiai ir noras išeiti iš šio pasaulio. Ši moteris žudėsi jau du kartus, pirmą kartą nebuvo rimtai apsisprendusi, antrą kartą išgelbėta tik per klaidą. Antrasis žudymasis pablogino atmintį, sukėlė nuolatinius galvos skausmus ir žarnyno ligas.Psichinio ligonio šeimos nariai dažnai sutrikę tiek pat, kiek ir ligonis. Valdingam vyrui patogu „žmona vaikas”, šalia kurios jis jaučiasi stiprus, gali ja naudotis ir lieti ant jos negerus jausmus. Galbūt prie normalios moters jis neprisitaikytų ar net pats susirgtų. Dukros vienareikšmiškai laimėjo kovą prieš motiną. Tokios tėvelio dukrytės būsimuose partneriuose ieškos tėvelio, iš kurio norės lepinimo, bet taikysis su jo valdžia. Beje, kai dukros ims nebemiegoti namie ir paliks tėvelį su motina, tėvelis nebebus joms toks geras kaip dabar.
Kita vertus, ant vyro pečių – didžiulė našta. Jis išlaiko šeimą, auklėja dukras, už viską jaučia atsakomybę. Dukros nesiskaito su mama, jausdamos, kad ši yra už jas vaikiškesnė. Kol kas jos nemoka gailėtis, bjaurisi jos silpnumu ir nenori būti į ją panašios. Pacientei sunku priimti šią skaudžią tiesą, bet ji nedaro jokių žingsnių – neranda net menko darbelio, kad turėtų kelis savo litus. Dėl artimųjų nesiskaitymo ji darosi vis pasyvesnė, tai matydami artimieji dar labiau siunta, pakvimpa naujos, jau sėkmingos savižudybės galimybe.
Psichologė Genovaitė Petronienė
