Liepos 23d. Sekmadienis

Kovodamas su paaugliu, suaugęs žmogus visada pralaimi

2013 Kovo 26d.
Peržiūrų skaičius: 26436
Kovodamas su paaugliu, suaugęs žmogus visada pralaimi

Kovodami su paaugliais, tėvai visada pralaimi. Ne todėl, kad nepasiekia savo tikslų, o todėl, kad jų neapleidžia jausmas esą jie – prasti tėvai, jei nesugeba tvarkytis su savo vaiku ar jo nesupranta. Taip teigia psichologė Silvestra Markuckienė.

Brendimo laikotarpis, kai žmogus dar nesuaugęs, bet jau nebe vaikas, dažnai vadinamas nelengvu tiek pačiam paaugliui, tiek aplinkiniams. Bet pastarieji, norėdami gero, neretai pridaro daug klaidų. Pavyzdžiui, pernelyg smarkiai kontroliuoja paauglį.

Pasak S. Markuckienės, kišenių tikrinimas, paauglio apuostymas prie gero nepriveda. Paaugliai tai suvokia kaip nepasitikėjimą jais, kuris žeidžia. Daug efektyviau – nuoširdus, atviras pokalbis. Tačiau bėda ta, kad dažniausiai tėvai kalba vaikui, o ne su vaiku.

„Mes iš savo aukštybių, savo žinojimo, savo autoriteto numetame jiems savo žinias, išmintį įsakymais, perspėjimais, paliepimais ir labai retai klausiame vaiko, o ką jis galvoja, o kaip jam yra, kaip jis jaučiasi“, – teigia S. Markuckienė.

Apie tai, kaip galima pasiruošti paauglystei, psichologę, Individualiosios psichologijos instituto dėstytoją S. Markuckienę kalbino LRT radijo laidos „Mes, moterys“ vedėja Giedrė Čiužaitė.

Kada prasideda paauglystė?

Teoriškai sakoma, kad paauglystė prasideda nuo lytinio brendimo. Mergaitėms – apie 11–12 metus, berniukams – šiek tiek vėliau, apie 13 metus. Ji turėtų baigtis socialine branda, kai žmogus savarankiškas, lytiškai subrendęs, taigi apie 18 metus. Tačiau panašu, kad mūsų laikais socialinio savarankiškumo pasiekiama gerokai vėliau. Kartais sudėtinga paauglystė gali prasidėti ir apie 14–15 metus, o kitam praeiti be didesnių konfliktų. Kartais mamos stebisi, kad vaikui jau 22 metai, o paauglystė atėjo tik dabar.

Ar gali paauglystės nebūti – kad  žmogus iki brandos gyventų be konfliktų šeimoje, be durų trankymo?

Bijau, kad paauglystė negali praeiti nepastebėta. Visų pirma dėl to, kad vaikas patiria didžiausius fiziologinius pokyčius. Turiu omenyje lytinę brandą, kuri negali neatsiliepti psichinei brandai. Kol vaikas pats susigaudo, kas vyksta jam pačiam, aplink jį, ko jis pats nori, jis turi natūraliai pereiti ieškojimų etapą, vidinį chaosą.

Nebūtinai paauglystė prasideda su durų trankymu. Atsiribojimas, nenorėjimas kalbėtis, užsisklendimas irgi gali būti paauglystės požymiai. Be to, ir nuotaikų kaitos būdingos šiam laikotarpiui. Vaikui pačiam sunku jas suprasti, o mums – atlaikyti. Labai svarbu, kad tėvai toleruotų tokias emocijų kaitas ir patys emociškai „nesikabintų“ prie išgirstos reakcijos.

Pirma problema gali būti santykiai šeimoje, pasikeitęs tėvų statusas: jie nebėra autoritetas, daug svarbiau draugai, bendraamžiai. Kaip turi reaguoti tėvai pajutę, kad vaikas visai neklauso?

Paauglys yra žmogus ir keičiasi jo vertybės. Jis suvokia, kad kažkada, kai buvo mažas, tėvai buvo labai arti, šalia. Atėjus paauglystei, vaikas pastebi, kad jis gali būti kitoks negu šeima – tėtis ar mama. Tada jam iškyla klausimas, o koks yra jis pats, ieško savęs, savo galimybių ribų. Jis bando visokiais būdais atsikratyti vaikiško priklausomybės nuo tėvų jausmo, atsiriboti nuo šeimos.

Tėvai juk kartu su vaiku neauga, jie tik pastebi, kad vaikas keičiasi. Dažniausiai tėvų elgesio modeliai lieka tokie patys. Ir kai tėvai lygiai taip pat, kaip prieš dvejus metus, kreipiasi į vaiką ko nors prašydami ar reaguodami į kažkokį elgesį, staiga pajunta, kad paauglys visai kitaip sureagavo.

Normalu, kad juos tai gąsdina ir kyla nepasitenkinimas: „Palauk, tai kas čia dabar vyksta? Tu manęs neklausai? Pažiūrėsim, kieno čia valdžia, kas diktuoja sąlygas.“ Ką tada darome? Įsiveliame į kovą – kas ką.

Įdomiausia, kad, kovodamas su paaugliais ir apskritai vaikais, suaugęs žmogus visada pralaimi. Ne todėl, kad nepasiekia savo tikslų, bet todėl, kad tėvams visą laiką lieka jausmas, kad gal jie prasti tėvai, jei nesugeba tvarkytis su savo paaugliu ar jo nesupranta. Todėl tėvai labai dažnai gailisi, kad užrėkė ar nesusivaldė.

Viena mama pastebėjo, kad vaikai pobjauriai gali elgtis ne tik būdami paaugliai. Būna, kad trejų penkerių metų vaikai absoliučiai viską neigia, o tai dažnai vadinama mažąja paauglyste.

Iš tikrųjų apie trečius metus ateina tas periodas, kada vaikas dažnai vartoja žodį „ne“, mėgaudamasis jo poveikiu. Kodėl jis taip daro? Augdamas jis išmoksta vaikščioti, kalbėti, išreikšti paprasčiausius norus, gauti iš tėvų tai, ko nori. Kitaip sakant, jis pajunta savo galias.

Toks galių bandymas apie trečius metus yra geras dalykas, nes vaikas savarankiškėja. Kai mažas vaikas sako „ne“, jis prieštarauja savo tėvams ir kartais juos nugali. Vaikui didžiulis malonumas, geras jausmas nugalėti pačius galingiausius žmones – tėtį ir mamą. Dėl to jis taip besimėgaudamas „ne“ ir vartoja.

Ar tiesa, kad tam tikras tėvų elgesys šiuo periodu gali nulemti ramesnę vaiko paauglystę?

Vaikystė yra ne tik paauglystės, bet ir viso vėlesnio gyvenimo pagrindas. Vaiko pasaulis yra šeima. Ten jis suvokia, kaip bendraujama, kokie santykiai tarp vyrų ir moterų, kaip tam mažam vaikui būti mergaite arba berniuku, koks jis yra, ką gali, ką geba, kaip reaguojama į jo pasiekimus ir rezultatus, džiaugsmą ar nusivylimą.

Vaikystėje vaikas sužino, kaip sutvarkytas pasaulis ir kokios jo galios tame pasaulyje: kiek jis gali ir ko negali, kaip didieji žmonės tėtis ir mama (o vaiko supratimu, ir aplinkiniai) reaguoja į jį patį. Jeigu pasitikėjimo tuo laikotarpiu mažai, jei jis gauna per mažai paramos, tikėtina, kad nepasitenkinimas savimi, menkavertiškumas, bus ryškesnis ir didesnis paauglystėje.

Kaip ieškoti kontakto su paaugliu?

Dažniausiai tėvai kalba vaikui, bet ne su vaiku. Mes iš savo aukštybių, savo žinojimo, savo autoriteto numetame jiems savo žinias, išmintį įsakymais, perspėjimais, paliepimais ir labai retai klausiame vaiko, o ką jis galvoja, o kaip jam yra, kaip jis jaučiasi.

Vis dėlto reikia pasakyti, kad paauglystėje į klausimą „kaip tu jautiesi?“ vaikas dažniausiai sako „nežinau“ arba „gerai“. Kodėl jis sako taip? Todėl, kad sunku jam pačiam suvokti savo jausmus, kartais jam pačiam jie nesuprantami ir dėl to gali būti gąsdinantys. Dėl savo fiziologinės, psichoseksualinės raidos vaikai iš tikrųjų yra labai įaudrinti ir menkiausi dalykai gali sukelti audringas reakcijas. Jam paprasčiausias, nieko bloga nesakantis tėvo klausimas, ką šiandien jis veiksiąs, gali atrodyti kaip kontrolė ir būti sutiktas priešiškai. Tėvams svarbu suvokti, kad už vaiko priešiškumo ir atgrasumo gali slypėti didelis vaiko nerimas ir menkavertiškumas, kuris ir yra maskuojamas.

Kai kurie tėvai sako, kad, norint gerų santykių su vaiku, jį reikia dažnai girti. Ką manote Jūs?

Mes esame pripratę girti savo vaikus ir galvojame, kad tai ypač gerai. Tačiau pagyrimas turi kitą pusę, nes mes giriame už rezultatą, pvz.: „Oi, kaip tu gražiai padarei“, o pastangos tam rezultatui pasiekti lieka nepastebėtos. O ką, jei rezultatas vis tik gavosi ne toks, kokio tikėjomės mes ar paauglys? Išeitų, neturime už ką girti.

Tada peikiame, tikėdamiesi, jog tai motyvuos vaiką siekti geresnių rezultatų. Bet kritika dažnai demuotyvuoja (ir ne tik vaiką – suaugusįjį taip pat). Geriau yra padrąsinti, įvertinti pastangas. Padrąsinimas yra nukreiptas ne tiek į rezultatą, kiek į procesą ir vaiko stipriąsias puses bei gebėjimus. Pvz.: „Tu diktante vietoj dvylikos klaidų padarei penkias. Padirbėjai! Matau, kaip stengeisi“, arba „Esi nepatenkintas pažymiu (pasirodymu, kad nuvylei draugus ir t.t.). Na ir man nesmagu. Matau, kad pergyveni (pyksti, niršti ar kt.). Na bent jau žinai, kaip nenorėtum, kad būtų. Kaip manai, ką kita kartą darytum kitaip? Jei reikės mano pagalbos – pasakyk, jei galėsiu – padėsiu“.

Kai mažas vaikas pradeda vaikščioti, jam nesiseka – jis griūva, jam skauda, bet jis vis tiek nori eiti. Jis išdrįsta, net iš patyrimo žinodamas, kad gali skaudėti. Drąsa mokytis iš klaidų ir nesėkmių labai reikalinga vaikui augant. Netekęs drąsos, vaikas bijo klaidų, o kartais bijo bandyti dar kartą, ir kad išvengtų nesėkmės (nusivylimo, tėvų lūkesčių nepateisinimo) geriau iš viso nieko nedaro. Jei padrąsiname vaiką ir tuomet kai jam pasiseka, ir tuomet, kai nepasiseka, jo pasitikėjimas savimi ir savivertė augs. Vien tik „Šaunuolis!“ šito nepajėgia padaryti.

Nors šiuolaikiniai psichologai sako, kad auklėti diržu vaikų visai negalima, vyresni žmonės dažnai abejoja tokiu požiūriu, mano, kad  tėvai jiems ir išmušė visas išdaigas.

Dažniausiai žmonės, kurie vaikystėje buvo auklėjami labai griežtai, savo vaikus linkę auklėti liberaliai, t. y. sudaro savo vaikams sąlygas nepatirti tokio griežtumo, kokį patys patyrė. O vaikai, užaugę liberalioje šeimoje, labai tikėtina, norės aiškesnių ir griežtesnių sąlygų ir tvarkos.

Griežtas ir reiklus auklėjimas nebūtinai yra mušimas. Vaikams tikrai gerai augti žinant ribas, taisykles, suprantant, kas šeimoje tinkama, priimtina, kaip reikia elgtis ir kaip ne. Vaikams taip saugiau. Tik svarbu, kad taisyklės galiotų visiems šeimos nariams (ir tėvams taip pat!). Ribų nebuvimas ar skirtingos taisyklės šeimoje gali sudaryti palankias sąlygas vaikui tapti priešišku, egocentrišku, neatsakingu, nepasitikinčiu, o kartais ir kerštingu.

Norėčiau oponuoti tėvams, kurie mano, kad diržas – tinkamas auklėjimo būdas. Yra keletas priežasčių, kodėl yra priešingai. Pirma, mušdami tėvai gana dažnai sako (ypač pačiam vaikui), kad nori jam gero: aš myliu ir mylėdamas tave mušu. Kadangi vaikas nėra subrendęs, gali susiformuoti ryšys tarp meilės ir prievartos. Neduok dieve, suaugęs žmogus atsineša įsivaizdavimą „jei myliu, tai ir mušu“.

Antra, ko mušdami norime iš vaiko? Kad jis nedarytų to, už ką yra mušamas. Kitaip sakant, kad jis pasirinktų kitą elgesio būdą. Bet ar mušamam vaikui parodomas, koks elgesys pageidaujamas? Vargu. Vaikas mokosi per patirtį, retai kada iš kalbėjimo (grasinimų, moralų). Tai kokią gi patirtį gauna mušamas vaikas? Jis supranta, kad yra netikęs, todėl gauna lupti. Kuo dažniau gauna lupti, tuo žemesnis savęs vertinimas, lydimas skausmo, neteisybės ir keršto (revanšo) siekimo. Todėl dažnai „išsilieja“ ant silpnesnių arba įgunda pasyviai priešintis. Jis prisimena, jog jam buvo blogai ir skaudėjo, todėl norėtų mušimo išvengti ateity. O tai reiškia, kad jam reikėtų pasistengti ir kitąsyk neįkliūti! Todėl mušdami vaiką nepasiekiame tikslo, kurio mes siekiame.

Ką daryti vienišai mamai ar tėčiui, kurie iki paauglystės džiaugėsi, jog vaikas jiems yra geriausias draugas ir staiga jam svarbiau bendraamžiai?

Jeigu mama su vaiku buvo geriausi draugai iki paauglystės, spėju, jog vaikas ateidavo pas mamą pasidžiaugti, pasipasakoti arba kartu paliūdėti. Sunkiai tikėtina, kad mama darytų tą patį: vaikui šnekėtų apie savo gyvenimą, kaip jai sunku darbe. Tai vienpusė draugystė, o paauglystėj norisi lygiaverčio patirtimi ir interesais bendravimo.

Kai vaikas gauna visai kitokį, lygiavertį bendravimą su draugais, mama galbūt jaučiasi atstumta ir nenori prarasti aktyvios draugystės su savo vaiku. Bet tada čia jau labiau mamos problema, būtų gerai paieškoti, kur dar galima būtų save išreikšti.

Vaikas labai natūraliai nori būti lygiaverčiu draugu. Paaugliai draugams pasakoja tokius dalykus, kurių negali pasakyti savo mamai. Pvz., jis gali pasišnekėti apie tai, kas galbūt mamai nepatiktų, bet jis apie tai tik galvoja. Paauglys savotiškai matuojasi savo elgesio „sukneles“ ir bando pasižiūrėti, kas geriausiai tiktų, kaip reaguoja bendraamžiai, gali mokytis iš jų patirties ir gauti iš jų paramos.

Kaip tėvams tapti paauglių draugais? Žiūrėti tuos pačius filmus, klausytis tos pačios muzikos, žaisti tuos pačius kompiuterinius žaidimus?

Kartais verta pasižiūrėti ir pasidomėti, ką žiūri ir ko klausosi paaugliai, kad galėtume su jais ir diskutuoti apie tai, ir suprasti, kuo jie gyvena. Geriausia būtų ne tiek kopijuoti paauglio interesus (juk tai gali ir nepatikti tėvams, kas yra labai natūralu), kiek domėtis, kaip jam sekasi, kuo jis gyvena.

Tolerancija paauglio interesams, o sykiu ir domėjimasis vaiko gyvenimu, bet savo nuomonės ar interesų išlaikymas parodo, jog galima sugyventi net esant skirtingose pusėse. Paauglys turi žinoti, kad gali galvoti kitaip, ir vis tiek bus priimtas.

Ar reikia žinoti mėgstamas paauglių muzikos grupes?

Visai nebūtina. Netgi galima tuo pasinaudoti: „Būk geras, apšviesk. Aš to nežinau, žinau tik pavadinimą, bet apie ką tai?“ Leisti vaikams pabūti ekspertais.

Kai kurie dalykai tėvams sunkiai suprantami, pvz., internetas, socialiniai tinklai. Ir tėvai nežino, ar pavojinga, ką vaikas daro, ar ne.

Atsitinka visaip. Paaugliai, ieškodami savo tapatumo, labai linkę rizikuoti. Puola prie vienos, prie kitos grupės, išbando viena, kita. „Facebook`as“ yra visagalis, jis gali tave ir pakylėti, ir nutrenkti žemyn.

Paaugliai nėra tokie jau naivūs, kurie nieko nežino apie pasaulį. Jie gali spręsti. Nors sprendimai gali būti klaidingi, bet iš klaidų galima mokytis. Svarbiausia, kad vaikas pajustų savo sprendimo pasekmes ir jam būtų leidžiama klysti.

Svarbu, kad tėvai įspėtų apie galimas blogybes, pvz., neapgalvoto atsiskleidimo bei bendravimo pasekmes internete. Tėvai dažnai ne viską apie tai žino iš savo patirties, kartais vaikai apie tai gali daug daugiau papasakoti. Kaip ir kituose dalykuose, tokiu atveju svarbus ryšys tarp tėvų ir vaiko, pasitikėjimas.

Daugybė tyrimų rodo, kad paauglystės metu piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotikais rizika padidėja. Ką daryti tokiu atveju?

Žinoma, tai labai baisu. Visi tėvai labai bijo, kad jų vaikas nuklys klystkeliais, kad, neduok dieve, ims vartoti ar platinti narkotikus. Vaikui verta išsakyti savo baimes, pasakyti, dėl ko konkrečiai jaudinamasi, ir jis tikrai tai supras. Tačiau kontrolė, kišenių tikrinimas, apuostymas – nieko gera. Jeigu jauti ir matai, būtina vaikui pasakyti, kad tau neramu, paklausti, kas darosi, kaip reaguoti. Geriausia išsakyti savo poziciją.

Tačiau jeigu tėtis arba mama rūko, labai naivu būtų tikėtis, kad vaikas rimtai priims draudimus nerūkyti. Be kita ko, paaugliai labai jautrūs teisybei ir neteisybei. Jei vienos taisyklės taikomos tėčiui arba mamai, o paaugliams – kitokios, pasipriešinimo sulaukti labai lengva bet kokiame žingsnyje.

Specialistai dažnai sako, kad bundantis paauglio seksualumas pradeda trikdyti tėvus, jie pasijunta vyresni, pradeda galvoti, kaip apie tuos dalykus kalbėti, ką pasakyti prieš pirmą ar dešimtą pasimatymą, kaip paguosti nusivylus meile.

Geriausia labai daug ko nevynioti į vatą. Jeigu tėtis ar mama jaučiasi baisiai nepatogiai ir jiems tos temos jautrios, geriau ko nors paprašyti arba šnekėtis su savo paaugliu tik labai pasiruošus. Svarbiausia, kad tai būtų tiesus, aiškus pokalbis.

Kai paauglė išgyveno pirmą nelaimingą meilę, ji išrėžė tokį tekstą: „Niekas manęs niekad daugiau taip nemylės.“ Mamai labai knietėtų pasakyti: „Vaikeli, užaugsi ir pamatysi, kad viskas pasikeis, bus dar tų meilių.“ Žinoma, ne tokio teksto dukra tikėtųsi, ji norėtų paguodos ir išklausymo, pabuvimo kartu su ja tokiam stipriam jos skausme.

O jeigu tėvai pastebi, kad vaikas socialiniame tinkle apžiūrinėja apsinuoginusių moterų nuotraukas? Arba ryškėja agresyvus elgesys, susijęs su seksualumu – gal netgi netyčia pamatė, kad bendraklasei siunčiamos užgaulios žinutės?

Literatūros ir informacijos labai daug, ji lengvai prieinama, paaugliai neišvengiamai jos ras. Netikiu, kad berniukas paauglys nežiūrės, jeigu staiga prieš akis „Facebook`e“ išlįs apsinuoginusi mergina. Dar įdomiau, jeigu tai pažįstama mergina. Tada į ją visai kitas požiūris. Ką daryti tokiu atveju? Kategoriškas draudimas būtų tarsi degalai į ugnį. Jeigu pažinočiau tą merginą ar vaikiną, kuris labai demonstruoja seksualumą, ieškočiau kontakto su tėvais, kad galėčiau informuoti, jog išimtų tokias nuotraukas.

Žinoma, visus šiuos ketinimus pasakyčiau savo sūnui ar dukrai, papasakočiau, kodėl man nepatiktų tokios mano vaiko nuotraukos internete, aiškiai ir tvirtai išdėstyčiau savo nuomonę apie seksualumo raišką viešai prieinamuose kanaluose. Savo vaikui pasakyčiau, kuo tai žalinga ir pavojinga. Pasakyčiau, kad tai ne tik didžiulė provokacija, bet ir nformacijos skleidimas, jog esu prieinama. O tai gali išprovokuoti didžiulę agresiją ir fizinę prievartą. Tada paklausčiau, ar vaikui to reikia.

Šaltinis: lrt.lt
Dvasingumas pischoterapijoje- nesuprastas, bet būtinas

Dvasingumas pischoterapijoje- nesuprastas, bet būtinas

Visą laiką galvodavau - na ir kaip mes tuos žmones gydom? Keisčiausia, kad jie išgyja. Kai po terapijos paklausi, kas būtent padėjo, neretai klientų paaiškinimai būna keisti, jiems patiems tesuprantami. O kartais su klientais ima nesisekti, nors...


Manija ir depresija

Manija ir depresija

Staiga man šovė mintis aplankyti psichologą. Pas psichiatrus aš seniai gydausi, maniakinė - depresinė psichozė, visada vargstu rudenį ir pavasarį. Gydytojai sako: jūsų būsenos kaip supynės, su kritimais ir pakilimais, o tame - savas žavesys. Bet...


Susipažinkite: mazochistas

Susipažinkite: mazochistas

- Šią savaitę kelias dienas žmona nerėkė, tiesiog puiku. O po to vėl ėmė mane mokyti. Ne tą padariau, ne tą pasakiau. Man nuolat kas nors krenta iš rankų, o ji tyčiojasi. Arba ji mane vis skubina, jos reakcija greita, ji daro daug darbų iš karto,...


Trumpalaikis stresas – energijos šaltinis

Trumpalaikis stresas – energijos šaltinis

Kai aprėkia viršininkas, netinkamiausiu metu užgęsta automobilio variklis arba atsitinka dar kas nors nenumatyta, nėra laiko pasitraukti į medžių pavėsį ir pamąstyti. Reakcija į nutikimą būna žaibiška. Dažniausiai žaibiškai ji ir praeina,...


Žiaurus gyvenimas meksikietiškame seriale

Žiaurus gyvenimas meksikietiškame seriale

Devynerius metus stebiu paprastuosius Naujininkų gyventojus, kai jiems nepasiseka gyvenimo audrose ir jie ateina prašyti invalidumo pažymų. Stebiu ir neatsistebiu: tai slogu, tamsu, aštru, kartais - komiška, baisesnius pacientus psichiatrai net...


Ernestas Lapinskas: "Vargina ne sunkus darbas, o prastas poilsis"

Ernestas Lapinskas: "Vargina ne sunkus darbas, o prastas poilsis"

Psichologas Ernestas Lapinskas pabrėžia, kad emocinis nuovargis daug kenksmingesnis už fizinį, o ištisinis televizoriaus žiūrėjimas emocijas ne turtina, o skurdina. Psichologą kalbina Stanislovas Kairys. Neseniai Europos šalyse vykdytas tyrimas...


Į pagalbą skuba psichologas

Į pagalbą skuba psichologas

Šiandieninis gyvenimas daugeliui žmonių negailestingai keičia gyvenimo būdą ir ritmą, sėja nerimą, didina įtampą, sudaro sąlygas vystytis įvairių organizmo sistemų sutrikimams, rastis įvairioms ligoms, staigiai išsivystyti sudėtingoms būklėms....


Kaip netapti nuolat moralizuojančia bambekle?

Kaip netapti nuolat moralizuojančia bambekle?

"Ar įmanoma sulėtinti psichologinį senėjimą? Turiu omenyje ne atminties blogėjimą, o emocinį keitimąsi, kai tampi "bobute" , kurią erzina smulkmenos — ne ten padėti daiktai, nerūpestingai atliktas darbas, jaunesnių žmonių...


Koks sindromas priverčia žmones keiktis?

Koks sindromas priverčia žmones keiktis?

Ar tikrai tie žmonės, kurie kenčia nuo tureto sindromo, negali ištverti nė minutės nenusikeikę? Mokslininkai teigia, kad tik 10 proc. žmonių, kurie kenčia nuo šio sindromo, nekontroliuojamai keikiasi. Dauguma turi nestiprius tikus kaip pavyzdžiui...


Neatsargus apsinuoginimas

Neatsargus apsinuoginimas

Seniai su juo bešnekame vien apie darbą. Tarsi nuo sėkmės darbe priklausytų viskas - laimė, savęs vertė. Gyvena su sena motina, su kuria beveik nesikalba, draugės neturi apie penkerius metus ir tarsi nelaukia. Artimiausias žmogus - tėvas,...


Pozityvus mąstymas - nuo ko pradėti?

Pozityvus mąstymas - nuo ko pradėti?

Pozityvus mąstymas padeda greičiau pasiekti savųjų tikslų, ženkliai pagerina gyvenimo kokybę, įkvepia ryžto imtis naujų veiklų. Norite išmokti mąstyti pozityviai? Pateikiame keletą vertingų patarimų. Pozityvios mintys. Nuo šiol mąstykite ir...


Ar vyrai ir moterys gali būti tik draugai?

Ar vyrai ir moterys gali būti tik draugai?

Karštos diskusijos šiuo klausimu tęsiasi nuo neatmenamų laikų. Vieni, o tokių dauguma, mano, kad vyras ir moteris niekada nebūna tik draugais, nes jų fizinis skirtingumas visuomet sukelia mažesnį ar didesnį potraukį, ir nors pats žmogus gali jo...


Rimos pasakojimas. „Esu suaugęs alkoholiko vaikas, ir tai paliko žymę visam mano gyvenimui“

Rimos pasakojimas. „Esu suaugęs alkoholiko vaikas, ir tai paliko žymę visam mano gyvenimui“

Priklausomybė – skaudi ir sunki liga, kuri paliečia ne tik priklausomą žmogų, bet ir jo artimuosius. Woititzas Janetas Geringeris knygoje „Suaugę alkoholikų vaikai“ rašo: „Alkoholizmas yra liga. Tai, kad esi alkoholiko...


Seksualinė priklausomybė

Seksualinė priklausomybė

Seksualinė priklausomybė – tai liguistas požiūris į seksą, kuris žmogui padeda įveikti stresą, išvengti neigiamų ar skaudžių jausmų, taip pat intymių santykių, kurių jis nesugeba užmegzti. Seksualiniai santykiai tampa svarbiausiu dalyku, dėl...


Kai vyrą apima sporto manija

Kai vyrą apima sporto manija

"Ką daryti, kai vyrą apima sporto manija? Kai jam tarsi nebelieka jokių kitų rūpesčių, kaip tik parlėkus iš darbo įsijungti televizorių, atsikimšti alaus ir spoksoti, kaip po futbolo aikštę varinėjamas kamuolys... Negaliu prisiprašyti, kad...


Ar kelionės per atostogas priverčia žmogų būti laimingam?

Ar kelionės per atostogas priverčia žmogų būti laimingam?

"Pasaulis yra knyga ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik vieną jos puslapį", - teigė Šv.Augustinas. Tokios citatos kaip ši jau ilgus metus vertė žmoniją ieškoti istorijų ten, kur žmonės negyvena ir kur nėra buvę. Tikriausiai daugelis iš...


Spalvota televizija - spalvoti sapnai

Spalvota televizija - spalvoti sapnai

Japonų mokslininkų tyrimų rezultatai patvirtina anksčiau iškeltą prielaidą, kad dažniau sapnuoti spalvotai yra linkę jaunesni žmonės. Mokslininkai žmonių galimybę sapnuoti spalvotai tiria jau nuo XX a. pradžios. 1915 – 1950 m. surinkti...


Ką daryti, kai kiti naudojasi tavo patiklumu?

Ką daryti, kai kiti naudojasi tavo patiklumu?

"Dirbu socialine darbuotoja. Darbovietės nenorėčiau nurodyti dėl visiems suprantamų priežasčių... Norėčiau paklausti, kaip reikėtų išvengti tokių situacijų, kai klientai naudojasi tavo patiklumu, nuoširdumu? Ne kartą esu dėl to nukentėjusi,...


Nuvertinimas — taip pat agresijos forma

Nuvertinimas — taip pat agresijos forma

"Noriu pasidalinti nelabai šventinėmis mintimis. Keletą metų globojame giminaitę, vienišą tėčio seserį, kuriai greitai aštuoniasdešimt. Ligota, sunkiai vaikšto, reikia nemažai pagalbos — ir pas gydytoją nuvežti, ir rūbus bei patalynę...


Daiktų įkaitai. Kodėl perkame daugiau, nei reikia?

Daiktų įkaitai. Kodėl perkame daugiau, nei reikia?

Parduotuvėse žmonės patenkina galybę savo poreikių. Vieniems pirkimas atstoja terapiją, kitiems yra tarsi atpildas už nudirbtus darbus, tretiems – būdas pabėgti nuo realybės. Prieš pradėdama rašyti, atidžiai peržvelgiau kelias eiles spintoje...


www.juara.lt

www.juara.lt

Ekologiškos ir natūralios kosmetikos ekspertai!
www.gentleday.lt

www.gentleday.lt

Gentle Day® - aukščiausios kokybės higieniniai įklotai.
www.damodara.lt

www.damodara.lt

Ekologiškos prekės sveikesniam gyvenimo būdui
www.ozoklinika.com

www.ozoklinika.com

Implantacija, protezavimas, gydymas, balinimas, burnos higiena
Modifast

Modifast

Baltyminiai produktai svoriui mesti
NAUJIENLAIŠKIO PRENUMERATA

Čia galite užsisakyti MANOSVEIKATA.LT savaitraštį!

TLK kodų paieška

Galimi kodai: nuo A00.0 iki Z99.9