REXSAN

Katastrofa bus rytoj

Bijau iš esmės. Labiausiai mane gąsdina finansiniai dalykai. Nedarbo lygis kils, kainos kils, palūkanos kils, mokesčiai didės. Įsivaizduoju: aš pasiimu paskolą, valgau tik kruopas, butų kainos nukrenta, bedarbystė, mus (t. y. butą) parduoda iš varžytinių, aš išeinu į gatvę ir lieku tik su paskola…

Arba aš pradedu griaužti ir kaltinti save. Man jau atrodo, kad mane vos pakenčia darbe, bet va – pagaili ir laiko. Kartais, kai būna per daug užduočių, duoda kitam. Galvoju – va, nebepasitiki… Visas blogis susikaupia į vieną vietą.

Skaičiau, kad žmonės, kurie bijojo 2000 metų pasaulio pabaigos, sulindo į kažkokį urvą ir dar šiandien neišlenda. Aš juos labai suprantu. Aš irgi bijau, kad vieną dieną man bus galas.
Paskutinį kartą baimė kilo penktadienio rytą. Aš buvau darbe, toks jausmas, kad kabau tarp dangaus ir žemės, nebeaišku kaip viskas bus.

Dažnai girdžiu galvoje mamos balsą: „Tu jau nesitikėk jokio vyro šiame gyvenime, nes kas tave ims su dviem vaikais, o jei ir ims, tai tų vaikų nemylės ir visaip uis!” O teta mamai antrina: „Taip, taip, visi vyrai vienodi”.
Vaikai tai yra bausmė, nelaimė, gyvenimo gadinimas, bet tu juos privalai gimdyti, nes moteris privalo viską paaukoti. Ypač mane baugina abortų draudimo klausimas: jei kunigai ateis į valdžią, tai tuoj uždraus abortus, o po to ir kontraceptikus, kaip Airijoj, bus įteisinta prievolė vaikus gimdyti!

Net gėda sakyti, bet man visą laiką vaidenasi, kad gali ateiti ta diena, kai aš neturėsiu pinigo elementariems dalykams, todėl mano namuose turi būti tiesiog šventai prikaupta skalbimo miltelių kokiems trims metams, druskos ir kruopų. Kai ateis tokia diena, kai mėsos nebeįpirksiu, tai kruopą jau turėsiu, apatinius rūbus išsiplauti bus su kuo, kad tik komunalinėms uždirbčiau, kad iš varžytinių neparduotų!

Nesaugumas, matyt, paveldėtas. Mano senelė viską kaupdavo, jai vaidendavosi karas ir badas. Tiek prikaupė, kad iki lovos praeiti tik mažas tarpelis bebuvo likęs. Ji kaupdavo kondensuotą pieną, džiuvėsius kalnais, paskui visur įsiveisė žiurkės.
Aš tokia pati. Prieš skyrybas klaikiai pirkdavau visokius daiktus: puodus, drabužius, o ypač jei nebrangūs – krūvom.

Ir tos antros studijos. Nei aš tokio darbo dirbsiu, nei ką, bet vis tiek šiokia tokia garantija. Arba vokiečių kalba. Man su viena anglų kalba nesaugu, vaidenasi, kad visi po penkias kalbas moka, kaip dainą dainuoja.

-Belieka tik kontraceptikų nusipirkti dešimčiai metų į priekį…

-Jau užsirašiau pas ginekologą.

Dabar nebijoti darosi net nepadoru. Daugelis žmonių apimti baimių. Net sunku rasti žmogų, kuris ramus ir nebijo. Žiniasklaida, palyginus su sovietiniais laikais, taip ir siekia įbauginti žmogų. Jei pakratytume rūsius, rastume ne vieną kruopų maišą.

Reikėtų žmonėms burtis į draugijas pagal baimės rūšį: tie, kurie bijo abortų uždraudimo; tie, kurie bijo klimato atšilimo; tie kurie bijo finansinio kracho ir t.t. Jie galėtų susirinkti ir vienas kitą bauginti: „O tu žinai?.. Ne, tu dar nežinai… O ten…”.

Kokia tokių baimių priežastis? Realios nesėkmės? Ne, klientė jų nepatyrė. Nuo mažens bauginanti ir persigandusi motina, kurios balsas ir dabar skamba galvoje? Taip. Baimė yra klientės būdas reaguoti į bet kokį stresą. Net tada, kai jai pakyla temperatūra, ją jau ima gąsdinti ligos, bedarbystė ir vienišumas. Kartais žmogus net realiai nesuvokia, koks tas stresas buvo, pvz., paprasčiausiai nuvargo arba kas nors įskaudino, bet nusprendė neimti į galvą, negeros emocijos pakliuvo į pasąmonę ir baimė – jau čia kaip čia!Kaip kovoti su tokia baime? Galima užsigarantuoti: maišas kruopų, maišas kontracepcijos, akcijos, indėliai. Bet tada baimė kils dėl kitų dalykų, pvz., dėl artimųjų.Galima stengtis išsiblaškyti, susitikti ar bent pakalbėti su gyvenimo nebijančiais žmonėmis. Baimė kaip transas – reikia išsibudinti. Tinka sportas, šaltas dušas – viso kūno supurtymas, mobilizavimas.

Dar stipriau – stengtis nebėgti iš baimės būsenos, o pergyventi ją iki galo. „Aš bijau. Štai aš ir mano baimė. Pabūkim kartu, pažiūrėkim, ar tai taip sunku ištverti? Pafantazuoti iki galo, kas blogiausio gali nutikti?”
Dar geriau tą daryti su kitu žmogumi. Kitą kartą išsigandę, iš karto atsiminite šį epizodą ir taip stipriai nebeįsijausite.

O geriausia – supykti! Kodėl kvailesni nebijo ir taip gerai gyvena?

Psichologė Genovaitė Petronienė

 




Maksimalietis

TAIP PAT SKAITYKITE