„Ar įmanoma sulėtinti psichologinį senėjimą? Turiu omenyje ne atminties blogėjimą, o emocinį keitimąsi, kai tampi „bobute” , kurią erzina smulkmenos — ne ten padėti daiktai, nerūpestingai atliktas darbas, jaunesnių žmonių elgesys ar apranga. Mane visada piktindavo mamos draugių kalbos tema „o mūsų laikais…” ir visokie moralai. Dabar kartkartėmis pastebiu, kad pati su savo vaikais ar jaunesnėmis bendradarbėmis kalbu labai panašiai. Sugaunu save, kad tarsi mokau juos gyventi. Nenoriu tokia būti, bet ar galiu ką nors pakeisti?”
Įvairaus amžiaus žmonės skiriasi vieni nuo kitų išore ir elgesiu. Paaugliai būriuojasi pulkeliais, apranga ir laikysena pabrėždami, kad yra opozicijoje kai kurioms visuomenės normoms. Jaunuoliai mezga romantiškas draugystes, o kai jos nutrūksta, išgyvendami dėl to brandina savo jausmus ir asmenybę.
Brandaus amžiaus žmonės dažnai atrodo išoriškai nurimę, pasinėrę į profesinę veiklą& bet tik išoriškai. Ir šiame amžiaus tarpsnyje žmogaus vidinis gyvenimas gali būti ne mažiau intensyvus, nei paauglystėje ar jaunystėje.
Brendimas tęsiasi visą gyvenimą. Jau apsisprendėm, kuo norim būti, ką šiame gyvenime veikti, sukūrėm šeimą ir išauginom vaikus Ir vėl ima rastis kažkas naujo, ko nei norėjome, nei tikėjomės — kažkokios neįprastos mintys apie save ir apie aplinkinius, tokios būsenos, apie kurias net nedrąsu kam užsiminti& Ką su jomis daryti..? Suprantu Jūsų pasimetimą.
Kiekvienas amžiaus tarpsnis į jį įžengiančiam žmogui kelia savitus vidinius uždavinius. Jūs kažko mokėtės, dirbote, manau, kad sukaupėte nemenką gyvenimo patirtį. Tai yra šio to verta, ir kartkartėmis kylanti mintis, kad išmanote daugiau už kai kuriuos kitus, nėra saviapgaulė.
Manau, kad tai pakankamai realistinis savęs vertinimas, nors garsiai apie tai kalbėti ir nėra priimta. Ką su savo patirtimi ir žiniomis daryti — tai ir yra klausimas, į kurį mes brandžiame amžiuje vienaip ar kitaip atsakome. Kad pasijustume subrendę, reikia žmogaus ar žmonių, su kuriais galėtume dalytis jausmais, mintimis.
Dalydamiesi ne vien atiduodame tai, ką turime, bet ir galime atsinaujinti. Pavyzdžiui, smalsaus mokinio ar jaunesnio kolegos klausimas priverčia naujai pažiūrėti į seniai atrastas ar išmoktas tiesas.
Dalinimasis iš esmės skiriasi nuo moralizavimo. Moralizuodami kitą žmogų pastatome į žemesnę poziciją, o dalydamiesi atveriame tai, ką žinome mes, kitam palikdami laisvę perimti tai arba ne.
Jūs rašote, kad nesinori savo vaikams atrodyti ” bobute” . Vyresniųjų kritikavimas paauglystėje ir jaunystėje yra tam amžiui būdingo augimo, atsiskyrimo nuo autoritetų išraiška. ” Bambeklis” , ” seniena” — tai, be abejo, etiketės. Klijavome jas mes, kažkas gali jas klijuoti ir mums.
Pozityviai žiūrint, ” senienos” yra karta, kuri stengiasi palaikyti nusistovėjusią tvarką, saugo pasaulį nuo karštakošių reformatorių. Gyvenimas tuo ir nuostabus, kad suteikia mums progą prisiimti įvairius vaidmenis, o kaip mes tą vaidmenį atliksime, priklauso jau nuo mūsų.
