„Ką daryti, kai vyrą apima sporto manija? Kai jam tarsi nebelieka jokių kitų rūpesčių, kaip tik parlėkus iš darbo įsijungti televizorių, atsikimšti alaus ir spoksoti, kaip po futbolo aikštę varinėjamas kamuolys… Negaliu prisiprašyti, kad vakare nuvežtų į kapines, kad pataisytų lempą, viskam vienas atsakymas — „vėliau, vėliau”.
Jei ateina kaimynas, ir prieš televizorių sėdi dviese ar trise, tai iš valgomojo tokie šūksniai ir komentarai sklinda, jog atrodo, kad ten sprendžiamas gyvybės ar mirties klausimas… Su kaimyne prieš porą metų bandėm protestuoti, tai mūsų vyrai iškeliaudavo vakare į kažkokį barą. Nusprendėme, tegu jau sėdi namie, bet vis tiek labai erzina ta jų „liga”, kurios negaliu suprasti”.
Kai Jūs aprašote savo vyro, jo draugų ir kaimynų reakciją į sporto varžybas, girdžiu pasipiktinimą ir net pasibjaurėjimą: kaip galima taip įsitraukti, kad pamirštum visus kitus reikalus, kaip galima tiek džiaugtis ar piktintis tuo, kas vyksta futbolo aikštėje, tarsi tai būtų asmeninio gyvenimo svarbiausias įvykis?
Toks elgesys, Jūsų nuomone, nėra normalus. Kalbėdama apie jį, naudojate žodžius „liga, manija”. Iš karto turiu pasakyti, kad tarptautinėje ligų klasifikacijoje nerasime tokio sutrikimo, kaip sporto sirgalius. Jus, kaip ir daugelį kitų žmonių, piktina tai, ko nesuprantate, bet ne visa, kas atrodo keista, yra liga. Jus erzinantis elgesys yra normalių psichologinių mechanizmų, būdingų ir vyrams, ir moterims, išraiška.
Kad būtų aiškiau, apie kokius mechanizmus kalbu, laikinai palikime futbolą ramybėje. Pagalvokime, pavyzdžiui, apie filmą, spektaklį, romaną. Ar esate kada nors išgyvenusi dėl kino herojų taip, kad dūrė širdį, gniaužė gerklę, skruostais riedėjo ašaros? Ko gero, bent vieną kartą taip buvo?
Gal Jums atrodys šiek tiek nepriimtinas toks lyginimas, bet abiem atvejais — ir kai verkiate dėl mirštančio kino herojaus, ir kai vyrai keikiasi po įvarčio, veikia tie patys psichologiniai mechanizmai, vadinami susitapatinimu. Mes išgyvename dėl įvykių, vykstančių mums nepažįstamų žmonių gyvenime, tarsi patys būtume tų įvykių dalyviai. Skiriasi tik turinys, su kuriuo esame linkę tapatintis.
Taip jau yra, kad mūsų kultūroje moteriškumas siejamas su sentimentalumu, orientacija į santykius, o vyriškumas–su veiklumu, kovingumu, agresyvumu. Vyrams artimesnės atrodo situacijos, kuriose jie gali išgyventi minimas savybes, nesvarbu, ar veikdami patys, ar susitapatindami su stebimais veikėjais. Tokiu atveju „savos” komandos sėkmė ar nesėkmė tampa asmeniškomis, o džiaugsmas (arba pasipiktinimas ) labai stiprūs ir tikri.
Galima paminėti ir dar vieną aspektą. Visuomenė skatina netiesioginę konkurenciją: laimi apsukresnis, intelektualesnis, diplomatiškesnis. Tuo tarpu sporto reginyje, ypač jo paviršiuje, matome fizinės jėgos, ištvermės pergalę. Nors tai ne medžioklė ir ne dvikova, varžybose visada yra priešininkas, kurį reikia įveikti.
Stebėdami šią kovą, žiūrovai atpalaiduoja agresiją, sukauptą kasdieninio gyvenimo situacijose ir nukreipia ją į varžovus, arbitrus. Suprantu, kad išraiška ne visada būna patraukli. Jei pagalvotumėte, kad vyras ir jo bendraminčiai koneveikia žaidėjus, užuot šaukę ant bendradarbių, klientų ar kaimynų, gal toleruoti tokį jų elgesį būtų kiek lengviau?
