Sąžinės graužatis – dėl neištikimybės, konspiracinių planų darbe, bjauraus elgesio šeimoje ir t.t. – labai nemalonus dalykas ir tol, kol nesiimsite priemonių šiai graužačiai nuslopinti, gyvenimas gali būti kartus. Poreikis apvalyti sąžinę yra ženklas, jog ji egzistuoja – tai reiškia, kad nesate į nieką dėmesio nekreipiantis sociopatas. Iš tiesų esate normalus žmogus, kuriam iki neseniai padarytos klaidos gyvenimas buvo visai gražus. Tokia jau ta žmogiška prigimtis.
Sąžinės apvalymas – nelengva užduotis, bet tai padaryti yra be galo svarbu, nes kitaip ji gali sudrumsti kasdienę veiklą ir niekais paleisti viltis gerai išsimiegoti naktį, rašo askmen.com. Nebeleiskite tai kaltei ar gėdai ilgiau gadinti gyvenimo – neverta. Iš tiesų, jei jau taip atsitiko, tai pats laikas ieškoti sąžinės „skalbimo” priemonių.
Išsiaiškinkite, kas jus kankina
Pirmasis žingsnis siekiant apvalyti sąžinę – išsiaiškinti, kas būtent jus graužia. Kartais patiems sau sunku pripažinti, kas būtent neduoda ramybės. Dėl to sąžinės graužatis po mūsų dvasią sklando lyg nuodingas debesis, kuris, pabandžius jo išvengti, piktybiškai padidėja.
Sąžiningai stokite prieš šį debesį, apibrėžkite jį aiškiais, tiesioginiais terminais, kad galėtumėte nusakyti tikrą sąžinės graužaties priežastį.
„Praleidau visą vakarą su moterimi, kurios mano draugė tiesiog negali pakęsti… ir man tai patiko”.
„Praėjusį vakarą apgavau savo tėvus, kad galėčiau pašėlti su draugais”.
Šekspyro dramoje „Karalius Ričardas III” karalius iki paskutiniojo veiksmo atidėlioja tiesioginį susidūrimą su savo sąžine – kol sąžinė pati stoja priešais jį. Jis sapnuoja, kad visi žmonės, kuriuo jis nužudęs pakeliui į karaliaus sostą, po vieną grįžta pas jį ir pasako, kad jis kitą dieną mirs mūšyje.
Jis prabunda ir sušunka: „O, bailioji sąžine, kaip tu mane kankini”. Bet tuomet jau būna per vėlu. Jei jis būtų susikovęs su savo demonais anksčiau, jis būtų gerai išsimiegojęs ir pailsėjęs prieš mūšį, kurio metu kovos lauke susitiks grafą Ričmondą. Bet jis to nepadarė, todėl mūšyje neteko ne tik karūnos, bet ir galvos.
Palengvinkite savo dvasios naštą apsivalydami
Šis antrasis žingsnis į sąžinės graužaties pašalinimą yra svarbus. Pasinaudojant tiesioginiu ant sąžinės kritusio akmens apibūdinimu, išnaikinkite jį pasipasakodami apie tai patikimam žmogui, išpažindami nuodėmę kunigui ar psichologui, parašykite apie tai dienoraštyje ar tiesiog užrašykite tai ant popierėlio ir vėliau jį sunaikinkite.
Tokiu būdu jūs pradėsite „šalinti nuodėmę iš savo sistemos”, ir tai yra vienintelis kartas, kai savo naštą ant kupros nešite taip narsiai. Palengvinkite dvasią nuo naštos, nuo kaltės, kurią nuolat nešiojatės su savimi.
Bet atkreipkite dėmesį į tai, kam patikėsite savo paslaptis. Dramoje „Romeo ir Džiuljeta” pagrindinė herojė paslaptį apie savo draudžiamą meilę patikėjo plepei auklei, kuri lyg šešiolikmetė liežuvautoja nuskubėjo viską papasakoti Romeo. Ir patys žinote, kaip viskas baigėsi.
Dramoje „Hamletas” karalius Klaudijus apvalė savo sąžinę dėl Hamleto tėvo nužudymo maldos keliu, bet jis padarė klaidą melsdamasis garsiai, kuomet netoliese buvo pats Hamletas.
Jūsų apsivalymas gali būti ir garsus, ir tūžmingas, bet galų gale jis turi būti privatus.
Atpirkite nuodėmę
Privalote kompensuoti blogą darbą geru. Jei įmanoma, padarykite ką nors, kuo atitaisytumėte savo anksčiau padarytą klaidą. Pavyzdžiui, jei įspyrėte kaimyno šuniui, kurį laiką padirbėkite savanoriu gyvūnų prieglaudoje.
Bet jei priešingas nuodėmei darbas pasirodytų esąs nepraktiškas, susiraskite kokią nors kitą nuodėmės išpirkimo formą, kuri dar labiau neapsunkintų jūsų sąžinės ir nesukeltų jums daugiau problemų.
Grįžtant prie Hamleto, galima paminėti, kad Danijos princo sąžinę prispaudusi sunki našta, kai jis sužino, jog Klaudijus tikrai yra jo tėvo žudikas, sąžinės vaiduokliai neduoda jam ramybės ir reikalauja šios nuodėmės išpirkimo. Bet yra tik vienas jam žinomas tokios nuodėmės išpirkimo būdas: kerštas. Nužudyti Klaudijų. Ir jūs visi tikrai žinote, kaip baigėsi ši istorija.
Pastangos atstatyti pusiausvyrą Visatoje turėtų būti naudingos aplinkiniams, nesavanaudiškos ir konstruktyvios.
Nusiplaukite rankas… tiesiogine prasme
Kai jau atpirkote savo nuodėmes, apvalykite sąžinę nusiplaudami rankas. Tai ritualinis veiksmas, bet jis teikia naudą. Pasak Toronto ir Čikagos universitetų mokslininkų, „fizinis apsivalymas palengvina nemalonias neetiško elgesio pasekmes ir sumažina grėsmę moraliniam savęs vertinimui”.
Literatūroje garsiausia – ir labiausiai sugniuždyta – rankų apsiplovėja yra ledi Makbet. Lunatiško vaikščiojimo per miegus metu ją kankina sąžinė ir ji bando nusiplauti įsivaizduojamas karaliaus Dankano kraujo dėmes nuo rankų. Bet prakeiktajai moteriai nepavyksta, o jos kalbos per miegus išduoda ją esant žudike.
Tai neturėtų nieko stebinti. Ji atsisakė atvirai pripažinti savo kaltę tiesioginiais žodžiais, ji kaltę išpažino balsu ir viešai, ji nebandė atpirkti nuodėmių, o kai ritualiniu būdu plovėsi rankas, ji nenaudojo nei muilo, nei vandens…
