Birželio 21d. Penktadienis

Ernestas Lapinskas: "Vargina ne sunkus darbas, o prastas poilsis"

2012 Spalio 25d.
Peržiūrų skaičius: 37188
Ernestas Lapinskas: "Vargina ne sunkus darbas, o prastas poilsis"

Psichologas Ernestas Lapinskas pabrėžia, kad emocinis nuovargis daug kenksmingesnis už fizinį, o ištisinis televizoriaus žiūrėjimas emocijas ne turtina, o skurdina. Psichologą kalbina Stanislovas Kairys.

Neseniai Europos šalyse vykdytas tyrimas parodė, kad lietuviai yra daugiausia dirbanti ir didžiausią laisvalaikio dalį prie televizoriaus leidžianti tauta. Tuo tarpu, pavyzdžiui, prancūzai laisvalaikiu daugiau bendrauja vieni su kitais, o norvegai bene trumpiausiai užsibūna darbe. Tokius skirtumus patogiausia aiškinti skirtinga ekonomine šalių padėtimi, juk mes beveik neturime pinigų vakariniams pasisėdėjimams su bičiuliais kavinėje, juos dar reikia užsidirbti, kaip tai jau seniai padarė norvegai. Bet ar viskuo kalta tik ekonomika?

Pradėsiu nuo to, kad prie internete paskelbto straipsnio apie jūsų minimo tyrimo rezultatus gal gausiausia komentarų, kuriuose tokia padėtis Lietuvoje ir aiškinama būtent ekonominėmis priežastimis. Atseit turiningesniam laisvalaikiui trūksta pinigų, o kad jų būtų daugiau, daugiau reikia ir dirbti, nei kokiems prancūzams. O po sunkaus darbo ir jėgų kam kitam, o ne sėdėjimui prie televizoriaus nebėra. Bet komentuotojai nekalba apie tai, kad ištisinis televizoriaus žiūrėjimas nepadeda atgauti jėgų, iš naujo save pajusti, neatgaivina...

... iškart įsivaizduoju tautietį, klausiamai žiūrintį į žmogų, kalbantį jūsų žodžius: kokios čia nesąmonės, koks čia savęs jutimas? Svarbu pailsinti raumenis, atsijungti nors trumpam nuo pareigų, kad kito ryto šeštą vėl pajėgtum keltis ir skubėti į darbą...

Kažkas tas "nesąmones" supranta, kažkas – ne, tačiau visi jas atpažįsta, kai tai atsitinka. Labai aiškiai atpažįsta. Ir tuomet sako: geros buvo atostogos, gerai pailsėjau. Nebūtina iškart kalbėti apie poilsio prie televizoriaus žalą. Pradžioje užtektų pasakyti apie tokio poilsio skurdumą.

Pats šis procesas skurdus, o ir toks žmonių pasirinkimas nerodo didelio išrankumo.

Tas pat, kaip rinktis vadinamąjį "greitą maistą" vietoj normalaus virtuvinio. Valgom, ką duoda. Iš tiesų net nesirenkame.

Na, Pietų šalyse, Prancūzijoje, Italijoje, ir klimatas daug palankesnis bendrauti su bičiuliais kur gatvės kavinėje ar žaidimų aikštelėse. Bet štai norvegai masiškai čiuožia. Ir jiems nė kiek netrukdo blogi orai. Tiesiog yra tokios tradicijos – nesnausti.

Nors nesu nei sociologas, nei antropologas, bet drįsčiau teigti, kad lemia įpročiai. Lietuvoje taip pat būna vasaros, neretai – puikios. O kaip psichologas galiu pasakyti, kad žmonės skundžiasi, jog menksta jų socialiniai saitai, kad nyksta tarpusavio ryšiai. Ypač kai sukuriamos šeimos. Kad tarp draugų išliktų buvę santykiai, reikia pastangų, net, sakyčiau, tam tikro apsisprendimo.

Kuo toks apsisprendimas geras? Ar neužtenka vakarų prie televizoriaus su šeima?

Socialiniai saitai stiprina asmenybę, praturtina gyvenimo įvairovę. Per tokius ryšius gaunamas emocinis palaikymas, kuris neleidžia jaustis vienišam. Dar vienas labai svarbus tokių santykių aspektas – juos palaikydami mes, nors gal ir ne visada tiesiogiai, esame skatinami nenuleisti rankų prieš sunkumus.

O ar gali būti taip, kad ypatingas lietuvių ryžtas daug dirbti reiškia ne ką kitą, o bandymą kompensuoti tą socialinių saitų, draugystės deficitą? Darbas – lyg kokia apsauga nuo vienatvės ir nuo akistatos su pačiu savimi?

Nedrįsčiau taip kategoriškai teigti. Yra ir daugiau aplinkybių, verčiančių mus dirbti daugiau ir sunkiau už daugelį europiečių. Savo verslus ir savo gerovę mes dar tik kuriame. O tokių įmonių, kuriose jau prieš keletą kartų būtų susiklosčiusios profesionalios vadybos tradicijos, ar tokių savininkų, kurie iš senelių būtų paveldėję savo vaidmenis seniai veikiančiose įmonėse, iš viso nėra. O čia dar ta krizė. Todėl daug dirbti verčiantis nerimas niekur nedingsta.

Bet vis vien gatvėje, Vilniaus centre, matydamas respektabilius piliečius, automobiliuose nuolat kalbančius telefonu, dažniausiai pagalvoju: matyt, tų verslininkų įmonėse prasti popieriai, jei jie priversti joms vadovauti telefonu net judrioje sankryžoje atlikdami sudėtingą manevrą... O gal tie žmonės tik be pagrindo įsivaizduoja, kad be jų viskas pašlis? Be reikalo alina save ir savo darbuotojus pertekliniu dalyvavimu? Ir ilgainiui, kaip sako psichologai, perdega ir verčia perdegti savo darbuotojus.

Taip, yra daug vadovų, ne įmonių savininkų, kurie perdėtai kontroliuoja, nesidalija su bendradarbiais galia, neperduoda jiems nors dalies įgaliojimų. Žinoma, jei esi ir vadovas, ir savininkas, tai motyvų viską laikyti savo rankose smarkiai pagausėja. Esu ne kartą matęs, kaip savininkai bando atsitraukti nuo tiesioginio vadovavimo, bet neištveria ir grįžta. Nes iš šalies kitų klaidos daug aiškiau matyti ir rizika prarasti verslą ima rodytis daug didesnė. Darbuotojui prarasti darbą ir ieškotis kito – ne tas pat, kaip savininkui prarasti verslą ir kurti naują.

Jei gerai atsimenu, komentuodamas mūsų aptariamo tyrimo rezultatus jūs sakėte, kad lietuviams darbe būdingas nerimo jausmas. Gal galėtumėte šį teiginį pakomentuoti plačiau?

Man sunku pasakyti, iš kur tas nerimas randasi. Prieš kurį laiką mano kolega darbavosi Italijoje, o grįžęs sakė, kad ten krizė taip pat yra. Tik ji, pasak to kolegos, Italijoje veikia ekonomiką, o Lietuvoje pirmiausia yra mūsų galvose. Tai matyti net gatvėse – žmonės įsitempę.

Bet yra tvirtinama, kad latvių požiūris į darbą yra daug laisvesnis nei mūsų, nors ir Latvijoje, ir Lietuvoje ekonominė padėtis beveik tokia pati. Latvius prieš porą metų gal net didesnis šokas ištiko. Kaip tai suprasti?

Vienas mano bičiulis latvis pastebi labai aiškų skirtumą: jei du seniai nesimatę draugai latviai susėda išgerti alaus, tai jie kalbasi apie savo automobilius, apie šeimas, apie laisvalaikio reikalus, pomėgius ir gali būti, kad jie net neužsimins apie darbo reikalus. Tuo tarpu tokie patys bičiuliai lietuviai susitikę būtinai pagvildens šią temą. Kur kuris dabar dirba, kaip sekasi, koks kurio viršininkas...

Mes darbą sureikšminame labiau už kitus?

Daug labiau.

Ir labai vertiname darbštumą. O kai ekonomistai ima nagrinėti, kodėl mūsų atlyginimai tokie maži, tai būtinai pabrėžia, kad be viso ko kaltas ir mažas mūsų įmonių darbo našumas. Išeitų, mes dirbame, kad tik dirbtume. Mus ne taip labai domina to darbo rezultatai. Valstietiškas paveldas: įsitveri žagrės rankenų ir ari, ari... o derliumi gamta pasirūpins? O keleriopai geriau už mus gyvenantys danai pagal tyrimus darbštumui teikia menką reikšmę. Ir šiaip Vakaruose retai pamatysi darbe besiplėšantį kokį kelio darbininką ar statybininką. Jie neskuba.

Mūsų ir Danijos istorijos labai skiriasi...

Iš dano jau kokius 500 metų niekas nieko neatiminėjo, o iš mūsų – kas penkiasdešimt plėšė bei nacionalizavo. Mūsų genuose, matyt, poreikis užgyventi dvigubai daugiau už daną, kad valdžiai pasikeitus liktų bent dešimtadalis to, ką danas sukaupė per daug nesiplėšydamas.

Manau, kad dėl tokių aplinkybių darbštumo, atsidavimo darbui vertė nė kiek nesumažėja. Bet reikia ir pastebėti, kad pas mus, gal iš to įkarščio, labai žiūrima ne tik paties darbo, bet ir fizinio buvimo darbe, darbo valandų. Negerai, kai vadovui svarbiau ne darbuotojų kūrybinis požiūris į darbą, o kad jie nevėluotų rytais. O dėl darbo našumo – nepamirškime, kad ne Vakaruose, o pas mus daugiausia darbo vietų ten, kur reikalinga pigi darbo jėga. O kokie gali būti našumo reikalavimai pigiai darbo jėgai?!

Bet gal nėra čia ko mums nerimauti, kad lietuviai daugiau už kitus dirba? Gal kiti tegu geriau seka mumis?

Nerimauti mes turėtume ne dėl tikrai geros mūsų savybės, dėl darbštumo, o dėl poilsio kokybės. Turėtume aiškiau suprasti, kad tik gerai pailsėjęs žmogus ir dirbs geriau. Ir lengviau taip pat, nealindamas savęs taip, kaip dažnai alina dabar.

Ir išvengs emocinio, ne vien fizinio išsekimo.

Iš tikrųjų būtent apie tai ir kalbame.

Bet ne mes vieni apie tai kalbame ar galvojame. Juk daugelis supranta, kad knapsojimas ant sofos nieko gera neduoda. Bet gyvenimo būdo nekeičia...

Todėl, kad įpročius keisti yra be galo sunku. Bijomasi prarasti nesirūpinimo savimi komfortą.

Gal reikia kokios įtaigios masinės agitacijos, kad padėtis keistųsi?

Labiau reikia gerų pavyzdžių. Ir kad jų būtų kuo daugiau. Nežinau, kaip kitur Lietuvoje, bet Vilniuje labai padaugėjo važinėjančių dviračiais. Tai tikrai teisingas pavyzdys. Ir dar vienas geras dalykas, kad Vilniuje smarkiai pagausėjo švenčių. Žmonės išeina į gatves, bendrauja, domisi, kas vyksta. Jiems patinka. O tai, kas patinka, greičiau tampa įpročiu.

10 dalykų, kuriuos būtina slėpti nuo moters

10 dalykų, kuriuos būtina slėpti nuo moters

Visiškas atvirumas ir nuoširdumas santykiuose – tai puikus dalykas, tačiau tik tuo atveju, kad jis neliečia šiame straipsnyje aprašytų 10 punktų. Priešingu atveju, tiek atvirumas, tiek nuoširdumas, tiek santykiai kažkodėl labai greitai...


Vaikystėje – keisčiausių baimių ataka

Vaikystėje – keisčiausių baimių ataka

Mažuosius persekioja tamsos, sapnų, svetimų žmonių, vabalų ir net mirties baimė. Vaikai bijo pasilikti vieni namuose, bijo tamsos, svetimų žmonių, vabalų, gyvačių, o kai kurie - mirties. Ši baimė gali paveikti vaiko nuotaiką, elgesį ir sveikatą....


Santuoka - komandinis žaidimas

Santuoka - komandinis žaidimas

Visi žinome, kad galingiausia jėga mūsų gyvenime yra meilė. Tai ne tik dvasią sušildanti bendrystė – meilės jausmas tikrai įkvepia. Tai didžiulė motyvacija, kurios dėka nuverčiame kalnus be jokių pastangų. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių...


Kodėl paaugliai kankina save ir kitus?

Kodėl paaugliai kankina save ir kitus?

Pačiais nelaimingiausiais gyvenimo etapais laikoma paauglystė ir senatvė. Emocinės paauglių problemos neretai prilygsta psichinės ligos simptomams. Paauglystės periodas pastaruoju metu vis ilgėja. Gyventi darosi sudėtingiau ir norint tapti...


Kodėl negalime liautis valgę spragėsių žiūrėdami filmus?

Kodėl negalime liautis valgę spragėsių žiūrėdami filmus?

Daugelį skubančių žmonių kankina nesveiko maisto valgymo įprotis. Tačiau kodėl mes negalime liautis valgę spragėsių net tuomet, kai neskubame – tarkim, žiūrint filmus. Net ir tuomet, kai tą filmą jau matėme kelis kartus ar jis yra pasenęs....


Darboholizmas, pedantizmas, skrupulingumas

Darboholizmas, pedantizmas, skrupulingumas

Kaip ir daugelis gydytojų, galiu užjausti savo pacientus, nes atrandu savyje visų ligų po truputį. O ypač aštriai sergu darboholizmu ir perfekcionizmu, kuris pasibaigus atostogoms kas dieną įgauna vis didesnį pagreitį. Štai penktadienio vakaras,...


Kelionės psichologija

Kelionės psichologija

Madeiros sala - mažytė, kalnuota portugalų žemė Atlanto vandenyne. Atrodo tarsi vaikščiotume atviruke. Neramu nuo to naujumo, visi kaip paklaikę fotografuoja. Tai, ką pas mus gali rasti egzotiškų augalų parduotuvėje, čia auga tiesiog darže ir yra...


Neromantiškas psichinio ligonio gyvenimas

Neromantiškas psichinio ligonio gyvenimas

"Nežinau, jau ta mūsų šeimynėlė: nieko nepakeisi, nieko nepadarysi. Kaimynė padovanojo gerą kremą, aš pasidėjau į spintą, bet matė dukros. Žiūriu - kremo jau nėra. Paklausiau dukros, ji ėmė šaukti, kad neėmė ir staiga aš jaučiu:...


Jurga Lūžaitė. Apie humoro jausmą

Jurga Lūžaitė. Apie humoro jausmą

Vaikai iš prigimties linksmi ir juokingi. Jie juokiasi labai daug. Žymiai daugiau nei suaugusieji. Bet jie negimsta su humoro jausmu, o balandžio pirmoji – puiki galimybė pakalbėti apie juokus, juokavimo kultūrą bei... humoro jausmo ugdymą....


Psichologinės pagalbos tarnybų asociacija kviečia vystyti savanorystės idėją

Psichologinės pagalbos tarnybų asociacija kviečia vystyti savanorystės idėją

Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacija (LTPPTA) spalio 4 d. minės 15-ąsias savo veiklos metines. Šia proga rugsėjo 23 dieną Telšiuose organizuojama konferencija, kurios metu pagrindinis dėmesys bus skiriamas savanorystės...


Butelis – tikrų ir išgalvotų švenčių palydovas

Butelis – tikrų ir išgalvotų švenčių palydovas

Kodėl mūsų nebestebina tai, kad bet kokia proga esame įpratę išgerti? Jei gimė vaikas - reikia aplaistyti. Mirė artimas žmogus - reikia paminėti. Vyksta vestuvės - reikia nusigerti. Darbą gavai - reikia atšvęsti. Dirvoną suarei ar kiaulę paskerdei...


Kodėl verta įsigyti augintinį?

Kodėl verta įsigyti augintinį?

Naminiai gyvūnėliai – idealus socialinės ir emocinės paramos ir palaikymo šaltinis visiems žmonėms, nustatė Majamio ir Sant Luiso universitetų mokslininkai. Psichologai atliko tris eksperimentus, kurių tikslas buvo patikrinti, ar tikrai...


Hipnozė kiekviename žingsnyje

Hipnozė kiekviename žingsnyje

„Po 20 val mokymosi jis pradėjo taikyti hipnozę vaikams ir žmonai, po 40 - pacientams. Kiekvienas žmogus gali įvesti sėdintįjį priešais į hipnozinį transą." Suprantame tai ar ne, mes kas dieną vienas kitą hipnotizuojame. Moterys užburia...


Vaikams nepatartina žiūrėti animacinių filmukų. Tai kenkia smegenims

Vaikams nepatartina žiūrėti animacinių filmukų. Tai kenkia smegenims

Stebėdami greitai besikeičiančius animacinių filmukų kadrus, vaikai nebesugeba sukoncentruoti dėmesio. Kaip praneša dailymail.co.uk, šiems vaikams taip pat sunkiau spręsti loginius uždavinius ir galvosūkius, bei kenkiama jų trumpalaikei atminčiai....


Zita Vasiliauskaitė. Sunki pavydo našta

Zita Vasiliauskaitė. Sunki pavydo našta

Kartais nėra paprasta nusakyti, kas negerai yra jūsų santykiuose su kuriuo nors žmogumi, tačiau jau seniai pastebite, kad asmeniškai jums nėra malonu su juo bendrauti. Mat paprastai po susidūrimo su juo jums pablogėja nuotaika, o jei tenka daugiau...


Spėjimas iš delnų - prietaras ar moksliškai pagrindžiama tiesa?

Spėjimas iš delnų - prietaras ar moksliškai pagrindžiama tiesa?

Ne maži storo popieriaus lapukai su pavarde ir pareigomis yra mūsų vizitinės kortelės, o rankos. Jos yra sielos veidrodis, arba, kaip teigia antropologai, "tai jos žmogų pavertė žmogumi". Spėjimą iš rankų linijų daug kas laiko prietaru,...


Meilės preperavimas psichoteapijoje

Meilės preperavimas psichoteapijoje

Nė vieni santykiai nėra tokie rizikingi ir nepareikalauja tiek daug, kaip mylint priimti ir pažinti kitą žmogų. Meilė įjungia visus mūsų jausmus, mes turime mesti kontrolę ir tuo pačiu, suvokti savo baimę būti atstumtu, ir potencialų pyktį...


Valdytis – gerai, verkti – dar geriau

Valdytis – gerai, verkti – dar geriau

Paradoksalu, bet reikia džiaugtis, kad galima išsiverkti. Ašarų antplūdis šalina blogą nuotaiką. Verkiant išplaunama siela, išvalomas susikaupęs "purvas" – pyktis, liūdesys, įniršis. Apsivaloma, atsipalaiduojama, praeina...


Gebėjimas meluoti mažėja smegenis paveikus magnetiniu impulsu

Gebėjimas meluoti mažėja smegenis paveikus magnetiniu impulsu

Ko gero, melavimo fenomenui metų galėtų būti priskaičiuojama panašiai tiek pat, kiek ir pačiai žmonijos civilizacijai. Žmonės meluoti pradėjo netrukus po to, kai pradėjo komunikuoti. Galima numanyti, jog netrukus iškilo ir naujas motyvas –...


VAIDŲ ANATOMIJA arba kaip prisiderinti prie kito žmogaus

VAIDŲ ANATOMIJA arba kaip prisiderinti prie kito žmogaus

Galbūt ateis laikas, kai kažkoks supergenijus galų gale išaiškins, kiek daug ir kiek mažai reikia, kad žmonės susieitų ir išsiskirtų, ir padės mums suvokti, kas juos traukia vieną prie kito ir kas atstumia.


Modifast

Modifast

Baltyminiai produktai svoriui mesti
lazerineklinika.lt

lazerineklinika.lt

Plaukelių šalinimas lazeriu, veido valymas, kapiliarų šalinimas, frakcinis odos atjauninimas.
TLK kodų paieška

Galimi kodai: nuo A00.0 iki Z99.9